Memories.

Senokai čia nebuvau. Netgi labai senokai. Atėjo laikas išsilieti. Papasakoti apie savo spalvotą gyvenimą. Papasakoti apie Arną (taip jis mano brolio bendravardis, so what?)
Iš šios draugystės realiai aš nesitikėjau nieko. Visiškai nieko. Aišku visos sms prieš susitikimą buvo labai gražios, pasakiškos... Ir aš tiesiog netikėjau tuo. Aš galvojau, kad viskas baigsis vos aš jį pamatysiu, bet taip nebuvo... Kai pamačiau jį nustebau, o tada jis mane pabučiavo (taip buvom susitarę). Keista, bet jis man patiko, o aš patikau jam. Kartu su juo... Su juo aš jaučiausi rami, man buvo be galo gera. Net nejaučiau, kaip pamilau jį. Tiesiog kiekvieną dieną jaučiau vis didesnį prieraišumą jam. Man patiko jo bučiniai, aistringi ir be galo jausmingi, man patiko kaip jis mane apkabindavo, man patiko jo artumas, dėmesingumas, rūpestingumas. Jis kiekvieną akimirką kartu paversdavo tobula.
Net filmas 'seconds apart' yra liudininkas to ką kartu jautėme, ir to ko negalime pamiršti. Aš niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai gulėjome žiūrėdami vienas į kitą, aš glosčiau jo veidą ir mes žiūrėjome vienas į kitą. Tą akimirką laikas man sustojo... Aš jaučiau jo kvėpavimą.
Aš mylėjau jį. Pirmą kartą mylėjau. Tikrai mylėjau. Dar niekam ir niekada nejaučiau tokio jausmo. Ir aš nepamiršiu jo... Nors viskas jau praėjo, po truputį išsigydžiau žaizdas ir su šypsena jį vis dar prisimenu. Nes su juo praleistas laikas vertas amžinybės, vertas daugiau nei įsivaizduoji. Tai gražiausia, kas man galėjo nutikti ir aš jam be galo dėkinga už tai.
Nežinau ar jis nors truputį mane mylėjo ir ar dar prisimena, tačiau tikiuosi, jog jis laimingas ir jam viskas gerai. Jei galėčiau jam dabar ką nors pasakyti, ką pasakyčiau? :
- Arnai, ačiū už viską, ačiū už tai ką leidai kartu patirti. Ačiū už smulkmenas, kurios privertė mane šypsotis ir už kiekvieną akimirką, nes tai buvo nuostabu. Ačiū už viską. Tikiuosi, jog pamirši viską ir gyvensi taip, tarsi manęs niekada ir nebuvo...

Va esmė buvo tokia, rytas gal apie 4-5 val, saulė teka, žiema, šalta kaip bbž kur( xDD ) Mes kalbam. Sėdim mano mamos automobilyje, tu vairuoji, bet mes kažkodėl griovy kažkokiam randamės ( :DDDDD) Aplinkui šerkšnas ir velniškai šalta, o mes kalbam kažkokias nesąmones ir daug juokiamės. Jo tik aš ir sapnuoju tokias pievas xDD
O taaaaip. Kaifas o ne sapnas.

FAK, FAK, FAK.
Aš žinau, kad jis tai pasakė specialiai, nes jam patinka kai aš kankinuosi. Jis žino, kad visa tai netikra, ir vistiek man tai pasakoja.
O aš visad tikiu. Ir visad kenčiu. Ir niekam tai nerūpi. Nes niekam nepatinka sniegas iškritęs liepą.

Pasiilgau Tomo. Pasiilgau Ruslano. Pasiilgau Dovydo.
Šiandien man liūdna. Ir nelabai kam tai rūpi. Nors žinau, kad Gintarei labai rūpi.
Šiandien aš grįžau į 08-09 m. kai viskas buvo labai gražu, daug melo vardan grožio. Bet tuomet aš jaučiausi laiminga. Labai laiminga. Ir šiandien pagalvoju, kaip man trūkta velniškai gerų vakarų su Tomu. Kad ir ką jis man sakė, tai buvo panašu į stebūklą, mažą mažytį stebūklą. O šiandien jis jau kitoks, tačiau aš amžinai prisiminsiu jį, nes jis buvo ir bus man pavyzdys. Ir tas paskutinis apkabinimas... Apie tai pagalvojus verkiu.
Taip pat prisimenu ir Ruslaną. Ir giliai įkvėpus atsidūstu... Kaip lengvai viskas pažiro. Ir kaip viskas buvo gražu, kai jis man rašydavo. Nuolat. Nuo gražiausių 'labas rytas =]' Iki nuostabiausių 'Turbūt jau miegi, labanakt tada =]' Tai buvo nuostabu. Nuostabu, kol manęs nepakeitė Jurgita...
Netgi ilgiuosi tų jaudiančių minučių su Dovydu, kuomet galėjau jį guosti paprasčiausiomis frazėmis 'Viskas bus gerai : )'
Man jų nesveikai trūkta. Ir kaip norėčiau pasakyti, kad ilgiuosi, taip, kaip jie net neįsivaizduoja. Norėčiau pasakyti, kad vis dar pagalvoju apie juos, ir man įdomu kaip jie laikosi. Norėčiau pasakyti, kad jie buvo nuosabiausia, kas man galėjo nutikti, kad ir kiek skausmo suteikė. Aš juos myliu. Labai.
O dabar aš viena. Su savo skausmu ir liūdesiu. Man reikia su kuo nors pasikalbėti, bet nėra su kuo. Taip ir einu viena per gyvenimą, taip ir slenka dienos pilnos liūdesio ir gilaus skausmo.

13 th. Lucky day

Pagaliau galiu kažką pasakyti apie tikrus ir normalius žmones. Tokie yra Austėja ir Gytis ir Gintarė. Su jais visuomet smagu. Bendraujantys žmonės. Jaučiantys. Ne tušti.
Be to ką tik supratau, kad trylikta diena yra sėkmingiausia visame šiame laikotarpyje. Kodėl? Todėl, kad pats likimas parodė, jog mane mulkina. Again. Visiškai be sąžinės graužaties.
Tuomet aš irgi neturiu sąžinės bendraujant su tais žmonėmis.
Kai kurie žmonės tiesiog prašosi nuspiriami nuo vaizdo. Tačiau aš kantri ir palauksiu tinkamo momento. Visuomet spėsiu išdėt, kokie jie mulkiai. Palaukit, vuoj saldu bus.

Myliu Drygą.
Taip myliu, jog man visai nerūpi, kaip jis atrodo.
Taip myliu, jog naktimis sapnuoju.
Taip myliu, jog priversiu pamilti mane.
Taip myliu, jog jis net neįsivaizduoja.
Taip myliu, jog negaliu negalvoti apie jį.
TAIP MYLIU...
Jis muostabus, jis asmenybė.
Jis absoliučiai sexualus forsas (tikrai nesitikėjau, jog kadanors teks ištart tokius žodžius)
Bet tai tikrų tikriausia tiesa.
Jis mano vitaminas C
Jis mano. Mano. Mano. Mano.
Aš žinau, kad jam patinku.
Aš žinau, jog jam rūpi kaip aš jaučiuosi.
Aš žinau, jog jis kartais ilgisi manęs.
Aš žinau, jog geresnio už jį niekur nerasiu.
Aš žinau, nes myliu.
Aš noriu Jo.
Aš noriu daug ko.

PAŽADU, NUDĖSIU SU PIMĄJĄ TAVO KLAIDA. Sutarta. Taip myliu, jog galėčiau tavo veidą sieros rūgštimi apipilti. Bėk nuo manęs jei esi paskutinis bailys. Man vienodai.

Aš bijau, labai bijau. Bijau mylėti tave, nes tu mane skaudini. Nežalok manęs, mano ašaros kruvinos. Neleisk tavęs ilgėtis ir priprasti prie tavęs. Neleisk būti tavim ir išduoti save. Aš žinau jog tu nemyli manęs, tačiau aš būsiu švelni, aš rūpinsiuosi tavimi, aš mylėsiu tave slapčia. Tik niekada, niekada daugiau nepalik manęs... Maldauju.

I love you so much.
Ir tu to nežinai...
O aš einu iš proto.
Tu amžiams pavogei mano širdį.
Dievu tave, tavo akis, tavo plaukus.
O tu to nežinai...
Ir net nenutuoki, ką man reiškia menkiausias žodis iš tavo lūpų.
Kai tu šalia, man tirpsa kojos ir rankos.
Tu pavogei mano mintis.
Ir tu to net nežinai...

Ir vis dėl to aš myliu.
Nepaisant nieko.
Mano šidyje tirpsta pyktis.
Ir aš myliu...
Kaip niekad stipriai.

Ir aš šoksiu tau mirties šokį mielasis, tavo laidotuvių dieną.
Ir niekas tavęs nepasigailės, ir niekam miręs tu nerūpėsi.
Ir aš šoksiu kruviną šokį ir žiedlapiais snigs man ant veido.
Ir mirsi viltim paskutine išgirsti tą šokį, pamatyt jį.

My happy ending

Juk nieko nėra baisiau nei matyti mane laimingą ar ne? O taip... Tai žinok, kad laimingesnio žmogaus už mane niekur kitur nerastum.
Naktis buvo nuostabi. Su juo. Taaaip su juo. Geras ar ne? Aš ir nebūčiau patikėjusi. O geriausia, tai jog niekas apie tai nežino. Laimė, kai gali ją dalintis savyje. Laimė mylėti, laimė nekęsti.

Lalalalalala...

Hoho kokia graži už lango diena! Bet aš turiu sėdėti čia. Taip čia ir ruošti namų darbus. Jų daug. Nesvarbu.
Buvo Ievos gimtadienis, buvo Arno gimtadienis, bet apie viską nuo pradžių. Prisiminiau anuomet patirtą laimę ir kančios tęsinį šiandien. T.y liūdesį. Nuo ko net nežinau. Galbūt pasiilgau tų laikų.
Nors Edvinas man jau seniai nebepatinka, o ir tiesiog. Viskas kitaip. Aš daug galvojau apie ateitį, ir jei man nepasiseks su egzaminais nusižudysiu. Ne dėl to, kad ''O varge man nepasisekė, nebenoriu gyvent'' Ne... Tiesiog neturėsiu iš ko mokėti už mokslus. Mamai dabar ypač reikia piningų, o ir viena problema bus mažiau.
O prieš tai paversiu fyfium savo brolį, padovanosiu jam auskaro įvėrimą. Jis bus tai ko neliks po manęs.

Special for Ruslanas.

I love you. Like yesterday, like today, like tomorrow, like always.

Nuostabu!
Gavau tulpę (netgi nuo Arno!!!) Ir nuo dar kai ko. Žinoma.
Istorijos bandomasis, buvo visai pakenčiamas, nors per egzaminą kur kas labiau susivarysiu, bet neesmė.
Be to šiandien sulaukiau nemažai komplimentų (o taip man tai patinka), dievinu pavasarį.

Lucky. Very.

Vat. Šiandien atsitrenkiau į vieną ketvirtoką. Žinau, kad jis Algis ir žinau, kad jis žiaurus forsas, bet nežinojau, kad jis Petruškevičius.
Klasiokės pasakė. Aš vos žandikaulį nulaikiau.
Tai aišku, man gi visad taip. Visad. Great.
Laukiu nesulaukiu, kada išvarysiu į Londoną.

I'm so lonely broken angel...
I'm so lonely listen to my heart...
What a lonely broken angel...
Come and save me before I fall apart.

Death.

Šianakt sapnavau savo senelį. Jis buvo toks jaunas. Dar tada kai buvo karininkas. Kažką ėmė iš mašinų, turbūt ginklus. Pamojavo man ranka ir nusišypsojo, aš pribėgau ir ėmiau verkti, kaip maža mergaitė. (Kai jis mirė man buvo vos 3 metai, tačiau aš prisimenu viską, kiekvieną smulkmeną, kiekvieną dieną, kiekvieną šypseną ir apkabinimą. Viską) Taigi... Aš pribėgau prie jo ir mes pradėjome kalbėtis. Tiksliau kalbėjo jis, nes aš tik ryjau ašaras ir nepratariau nei žodžio, tiesiog klausiau. O jis man sakė :
- Miglute, nepasitikėk tu juo, jis tau suteiks gilaus skausmo. Ir neverk, man širdis plyšta tave tokią matant. Tu juk žinai, kad aš ir ne tik aš bet ir tavo tėtis labai tave mylim ir saugom. Žinau ką sakau tu tai irgi žinai. Ir apkabina, o aš dar labiau imu verkt.
Aš žinau, jis mane saugo, jis mane pabučiuoja prieš užmiegant. Aš jaučiu tai.
Man taip trūksta senelio. Jis mane visad labiau mylėjo nei Gintarą, turbūt todėl, kad mergaitė. Jis man nupikdavo ledų ir braškių raudonų, raudonų... Pamenu visus tuos rytus. Ir man jų labai trūkta.
Senelis miręs jau... 14 metų... Dieve kaip greitai lekia laikas. Nors tada ir nieko nesupratau, tačiau mažoje širdutėje pajutau tuštumą, Begalo didelę.
Reiktų aplankyti tėtį.... Jam taip pat nedaug liko... Žinau, kad kai jo neteksiu visiškai palūšiu, nes daugiau neturėsiu nieko tokio artimo. Niekada. Nors jis ir bus visad šalia manęs, tačiau... Aš nenoriu likti viena.

Gintarė

Negalėčiau neaprašyti ir tos nuostabios mergaitės.
Vienu žodžiu turėčiau Edvinui padėkoti, už jo mirtį, kitaip nebūčiau su ja susipažinusi.
Net pamenu, jog tai buvo kovo 26 d. 18.00 aš gaunu nuo jos sms. Nes tas... šizofrenikas aišku nenorėjo palikti manęs nežinioje. Taigi... Vėliau ėmėmės detektyvinio darbo kurį beja tęsiam ir šiandien tik kita tema.
Pamenu, jog viską aiškinomės iki smulkmenų, susirašinėjome apie viską. Ir tiesiog linksmai gyvenome. Gaila išregistravau pastarąją one.lt anketą su visomis sms žinutėmis jos forume, o ten juk buvo smagiausia dalis...
O geriausia buvo, kai suplanavome susitikti.
1. Aš važiavau viena.
2. Nepažinojau tų kraštų.
3. Niekada nebuvau mačiusi, nei Gintarės nei jos sesers.
Taigi bandžiau savo laimę. Mes net telefonu niekada nebuvom kalbėjusios. O ji dar kaip mane išgąsdino. Paleido mane prie kapinių, o kelias išsiskiria į dvi dalis (gyvenamąją ir bomžų rajoną) tagi ji man neatrašė, tad aš skambinau, nes man jau kojos iš baimės drebėjo (tikrai drebėjo), ji atsiliepė :
- Ką kaip tai prie kapinių? Pas mus nėra jokių kapinių.
- KĄĄ?? KAIP TAI NĖRA?
- Juokauju.
Vos širdies smūgio negavau.
Susipažinau su labai miela jos šeima ir leidomės į linksmiausią mūsų gyvenimo dalį. Tas laikas praleistas ten... Aš vėl noriu. Nes mes juokėmės. Iš visko. Gyvenimas buvo toks gražus, kad... dabar net verkt norisi pagalvojus.
Mes pažįstamos jau 3 metus, nors atrodo, kad visą gyvenimą. Mūsų nuomonės ir požiūriai sutampa visais gyvenimo atvėjais. Mūsų močiutės tikros dvynės!
Ir dabar viskas bus kitaip. Nes mes pradedame naują, savarankišką gyvenimą. (Kažkodėl tikiuosi, jog gyvensim kartu, arba bent jau netoli viena kitos, kartu varysim į Edinburgą lankyti Scott arn Sarah) Taip ir bus... Velniškai jos pasiilgau, nes ji žmogus, kuris visada su manimi. Žmogus, kuris supras be žodžių.
Kartais susitikimas negali atstoti net pusės sms žinutės žodžio. Tai tiesa, realiai man jos trūksta. Labai. Netgi dabar. Ypač dabar.

Strange effect.

Nusprendžiau mesti lauk juodą savo garderobą ir atsisveikinti su savo maištaujančia ir šokiruojančia (?) išvaizda. Neee aš nebūsiu fyfa. Ne aš nesirengsiu treningų. Grįšiu prie to kokia buvau ankščiau - paprastutė.
Kitavertus manau, kad ir kaip atrodyčiau, jei jam patinku kokia esu, tai koks skirtumas kaip rengsiuosi.
Šiaip jau esmė visai ne tame. O kame, dar sunkiau net pradėti aiškinti. Nesuprantu kas man darosi. Rimtai. Jaučiu, kad bendravimas su juo man pavojingas, nes jis gali mane pakeisti, kaip tik nori. Jeigu jis būtų tikras mulkis (nors gal toks ir yra) vis dėl to aš mažiau kreipčiau į tai dėmesį, o dabar netgi nepripažinčiau to. Net dėl savęs.
Nebenoriu, kad būtų taip kaip buvo ankščiau. Man jau bloga nuo to susižavėjimo ir aš visai nenoriu (!) žengti puskilometrį atgal, kai taip sunkiai nuėjau tiek daug kelio.
Ir mano noras pasikeisti... Tik tam, kad jam patikčiau dar labiau. Prisimenu jo žodžius, kuo puikiausiai.
Kažkodėl maniau, kad atprasti daug lengiau. Bet kaip žinoti, ar jis tikras? Kaip įsitikinti?
 Jau žinau... Ir kai patikrinsiu viskas bus baigta. Galutinai. Visi ryšiai nutraukti, kitaip aš po velnių neturėsiu savo gyvenimo. Niekaip nenulipsiu nuo priklausomybės. Taip ilgiau nebegali tęstis. Arba dabar, arba niekada.
O aš žinau, kad visa tai tik iliuzija. Miražas. Jei reikės, sugriausiu visą ką pastačiau, kad tik niekada daugiau tai nebepasikartotų.
O jei jis iš tiesų yra? O jei aš prarandu gyvenimo šansą? Velniava.... Kaip man pasitikėti juo ir kaip man žinoti tiesą?
Labai paprastai, dingti iš jo gyvenimo. Visam laikui. Naikinti viską, per ką mes dar kadanors galėtume susitikti. Bus sunku, bet aš tai įveiksiu. Įveikiau dar daugiau įveiksiu ir tai.
Viskas turi baigtis dabar. Net jei prireiks viso gyvenimo jį pamiršti.

Mhm...

My.  Argi ne gražutis? Jis ne tik mielas išore, bet ir vidum, o vidus jo kur kas tauresnis.
O svarbiausia, kad jis ne mano fantazijos vaisius, aš jį galiu paliesti (!) ir pabučiuoti žinoma, apkabinti irgi. Jis tikras, jis nuolat prieš mano akis. Jis man nemeluoja, jis manęs neskaudina, jis mane saugo. Jis tai, ką turiu brangiausio. Jis mano šviesa tunelio gale.
Ilgai, ilgai prašiau aš jo nuotraukos, tačiau tik visai neseniai gavau. Ir taip aš pažadėjau, jos niekam nerodyt, mylėt ir saugot kaip save pačią. Tačiau, jei vieną dieną keliai išsiskirtų ir aš jį ištrinčiau iš savo gyvenimo, noriu, kad nuotrauka liktų čia.
Now I love you my angel.

Mine.

Mano, mano, mano. Visada. Visur.
Ką gi atėjo laikas pašnekėti apie paslaptingąjį mano mylimąjį. Jis toks dieviškas, jog net negaliu patikėt, kad jis mano. Dėl saugumo sumetimų nerašysiu jo pilno vardo, jis ir taip labai paslaptingas, ir aš vos ne vos išmaldavau jo nuotraukos.
So. V. gimė visai kitur nei gyvenu aš. Panevežyje. Kadangi vaikinas ramios sielos ir jam labiau priimtinesnis ramus gyvenimas persikėlė gyventi netoli Kupiškio. Į Migonis, nes ten turėjo namą, kurį jam paliko mirę seneliai. Man sunku patikėti, kad toks kaip jis persikėlė gyventi ten. Ten juk visiška tuštuma. Absoliuti. Tačiau. Jis tai siejo su Gucevičiumi, pastarasis prieš kelis amžius gimė ten, taigi... V. labai patinka ta asmenybė, todėl jis ir pesikėlė į nuošalesnę vietovę, savo gyvenimą tęsti. Kadangi jis absoliutus romantikas visad laiką leisdavo prie ežeriuko, netoli nuo jo namų esančio. Ką gi... Iš esmės mes jau pažįstami kur kas seniau, tačiau niekas nesuuodė apie tai, nes niekam ir nenorėjau pasakoti. Taigi... susitikome mes prie to ežero, nes išmaldavau mamą, kad mane ten nuvežtų. Kaip aš galiu nepažinoti savo gimtųjų kraštų? O ežero aš net mačiusi nebuvau. Nuvažiavom. Vakaras. Ir pamačiau aš jį ant tiltelio sėdintį ir kažkokią knygą vartantį. Šalia gulėjo fotoaparatas. Jis buvo dieviškai gražus, ilgesni plaukai krito jam ant veido ir apnuoginto kaklo. Paprašiau mamos, kad dingtų, ir pasakiau, kad parsirasiu namo greičiau nei ji spės išvažiuoti. Ji suprato mano užuominą ir dingo. Atsisėdau ant to paties tiltelio, vaikinas nužvelgė mane, tačiau nepratarė nė žodžio. Ir tada kažkaip aš jį užkalbinau.
Mes bendravome ilgai, iki šiandien. Jis važiuodavo pas mane, aš pas jį. Buvo tiesiog geri draugai. Kada mus pamatė kartu, suvėliau, kad susipažinome kątik. Tačiau daugiau nekibo.
Ir visai neseniai jis pasiūlė man draugauti, nes kaip sakė, be manęs jam negyvenimas. O jis toks tobulas, jog žodžių trūksta. Tik aš bijau, kad viskas nesibaigtų. Per mane.
Dėl manęs jis pasikeitė šukuoseną, tokią, kokia man patinka, truputį šokiravo, netikėta.
Jis iš ramios asmenybės virto vėjavaikiu, nes man tokie labiau patinka, jis kardinaliai darė viską, kas man patinka. Aš žinau, kad už mane ir gyvenimą atiduotų. Begalo atsidavęs vaikinukas.Kiekvieną dieną pas mane praleidžiantis vis daugiau laiko, nes šioks toks atstumas jam nekliūtis. Mama jam net leidžia pas mus pasilikti, kai būna labai vėlu ir jam tiesiog nelieka kitos išeities.
O geriausia, jog jis manęs nė kiek nepavydi. Nė trupučio ir duoda man absoliučią laisvę. Kartais noriu, kad pavydėtų. Bet tik kartais.
Be to jis nemėgsta, kai pasakoju apie jį kitiems, tačiau į dienoraštį leidžia rašyti kiek tik noriu, kadangi dienoraštis internetinis, tikiuosi jis pernelyg nesupyks, vis vien jo niekas neskaito.
Ah... lovely mine.

History

Dabar turėčiau ją mokytis, nes bandomasis ne už kalnų. Tačiau.
Aš prisiminiau netolimą istoriją, kada gulėjau ligoninėje. Ir dienoraštį, damn... aš jį vis dar turiu su visais įrašais.
1 diena
Man siaubingai skauda galvą, pykina ir jaučiu silpnumą, todėl mama nusprendė įgrūsti mane į tą beprotnamį vadinamą ligonine. Nė už ką nebūčiau sutikusi, tačiau skausmo nebegalėjau ištverti...
Iš pirmo žvilgsnio ligoninė, pasirodė tokia didelė ir graži. Mus pasitiko gana maloni gydytoja, kuri turėjo prižiūrėti mane.
Mane įzoliavo su geriausiu ligoninėje VIP kambariu. Pamačius gerokai nustebau. Buvo spintelės, tv, šaldytuvas ir net atskiras vonios kambarys. Great! Va čia tai atostogos. O pro langą matyti bažnyčios bokštai ir miesto panorama.
2 diena
Rytas žavus, pro langą blausiai šviečia saulė ir apie 7 ryto aš jau gyva (seselės nė už ką neleidžia miegoti). Taigi... gyvenau 6 aukšte, buvau nusilpusi ir vos stovinti ant kojų. Prasidėjo didžiojo pastato pažintis, man jis priminė milžinišką Dublino airport, tik kad ten baltų chalatų mažiau. Vienai truputį baugu vaikščioti klaidžiais koridoriais, bet reikia, nes laukia pažintis su krūva gydytojų...
3 diena
Šiandien buvo atėjęs ponas Radzevičius, tolima giminė, visiškai nutrūkę ryšiai, ir mano didelė nuostaba, tikrai nesitikėjau, tikrai. (po dviejų savaičių kai palikau ligoninę, žmogelis paliko šį pasaulį.) Tada kai netikėtai sulaukiau svečių, ką tik buvau išgėrusi lašelinę ir velniškai norėjau miego. Išgirdau, tik kad kažkas manęs teiraujasi už durų.
Velniškai laukiu, kada ateis Gintaras, jis man žadėjo. Ma bro garbės žodis. Ir jis atėjo! Diev, kaip man buvo smagu ir kaip gera matyt pažįstamą veidą, tarp jau spėjusių įkirėti žalių sienų. Tikrai norėjau, kad jis pasiliktų ilgiau nei 2 valandoms, nes tikrai pakėlė nuotaiką ir gyvenimo kokybę ten. Vos nepradėjau verkt, kai jam jau eiti reikėjo... Ir kaip tik tada pamačiau kelis vertus dėmesio vaikinus.
4 diena
Miegojau nuostabiai ir nuotaika pakili, galbūt todėl, kad jau greit dingsiu iš čia t.y jau pragyvenau pusę gyvenimo čia. O be to savijauta gera ir saulė šviečia. Labai gražus rytas. Laukiu mamos. Žinoma ji atvažiavo, bet ne kad padėtų, o kad sunervintų :
- Tas turi būti čia.. ahą... kodėl neapsitvarkai, vaikšto gydytoja ir sesutės (nesitvarkau, nes man taip patinka po velnių!)
Vėliau Arnui pravedžiau ekskursiją po ligoninę ir parodžiau ilgąjį koridorių, bet tas mulkis nesusižavėjo. Aišku tuo metu aš jį vistiek mylėjau.
Tačiau vakare, atvyko manęs aplankyti krikštomama kurios nemačiau... oh gad... tikrai ilgai. Auglys ją beveik suėdęs. Ji buvo su drauge, kuri prievarta prikimšo mano smegenis meile gyvenimui. Ir man atsivėrė akys.
5 diena
Savaitės pabaiga. Nieko ypatingo nenutiko, tačiau atgavau pasitikėjimą savimi ir sulaužiau susikaustymą, buvau kupina laimės ir tai matė aplinkiniai. Atkreipiau praeinančio gražaus vaikino dėmesį, nors esu tikra, jis turi merginą, tačiau sekundei aš pasiskolinau jo žvilgsnį ir mintis.
6 diena
Neįprasta, bet ne ką mažiau kupina džiaugsmo.
Pirmiausia sužinojau apie Drygo sugrįžimą, fantastiškai apsidžiaugiau ir net nustebau. Beja kadanors aš jam parašysiu knygą.
Antra... jau greit grįšiu į namus ir...
Hoho man sekasi. Žavus gydytojėlis ėmė manimi rūpintis, nes jo praktikantė turėjo pastatyti lašelinę man. Aišku jis kažkodėl iš pradžių baidėsi manęs, bet vėliau jei tik kas ir kur visada visą info jis man perduoda. Beja suvalgius lašelinę jis turėjo ištraukt adatą iš venos (mano ranka buvo badoma, pamėlynavusi, kaip kokios narkomanės.) taigi jis buvo labai atsargus, jam net rankos drebėjo, o rankos buvo švelnios ir šaltos. Aišku vėliau seselės prašė turbūt jo mane į valgyklą nunešti, nes aš ten nė karto nenuėjau, bet atsisakiau. Man tas maistas šlykštus, be to mama atvežė tiek, kad būtų užtekę visam mėnesiui.
7 diena
PAGALIAU NAMO. Aišku tas gydytojas manęs nepaliko ramybėj iki paskutinės minutės bet tai neesmė. Velniškai noriu namo. Net dangus ten šviesesnis ir mielesnis.

1 minute

What a hell? Okay jau lyg ir buvo aišku, kad jie vėl man meluoja. Tai iš kur tada Žilvis traukia tokias nesveikai gražias ir kogero lietuviškas nuotraukas?
Bent jau tas geležinkelis tai tikrai lietuviškas. Žoodžiu... Nieko nebesuprantu. Gal geriau ir nebesigilinsiu, nes sužinot kaip yra iš tiesų galėčiau tik susitikus su juo, bet kaip susitiksiu, kai jis už jūrų marių (?) Arba meluoja arba ne. Tebūnie tai bus jo sąžinės reikalas, nes iš tiesų visa tai reikšmės nebeturi.
Oh gad prasidėjo tikras gyvenimas (!) matematikos kontrolinius darbus rašysiu naudodamasi viskuo, VISKUO. Geriau mokytoja sugalvoti net nebegalėjo... Sunkoka diena, visada sunkūs trečiadieniai, o dar tas anglų bandomasis...
A vat man dar vienas bajeris patiko. Paklausė Indrė, kokius egzaminus žadu laikyt, atsakiau. Vos nepasakė, kad esu totali debilė, jog taip optimistiškai plaukiu pasroviui ir pasirenku tik 3 egzaminus. Ir kas jai darbo, kokį velnią žadu laikyt? Lyg ir ne jos reikalas spręst kaip gyvenu, tuo labiau mokausi. Manau jog geriau išlaikyti 3 egzaminus, nei 1 atsarginio išviso neišlaikyt. Laiko gaišimas ir nervų gadinimas... Bet kaip man paaiškinti tai, tai pusprotei? Ne, aš ir nesistengiu, nes tai papraščiausiai ne jos reikalas. Aš jos tiesiog negaliu pakęsti.

Cherry, cherry lady : D

Yeah I'm not blueberry, (nors man labiau patinka) I'm cherry still cherry.
So long and goodbye... So long and goodbye... Maybe someday.
Ho ho ho. I know the true, i know the true.
Vakar atsitiktinai pamačiau kažkokį Lauryną iš Užupio, užkalbinau ir viskas pasidarė aišku. Tik šį kart nebekelsiu vėjo ir išviso net neužsiminsiu, be to kokia juk prasmė? Visvien ginsis ir galiausiai bėgs nuo manęs bijodami, kad vėl nepradėčiau keršyt ir panašiai... Man labiau patinka dabartiniai sąntykiai. Be to ir Žilvinas toks perdėtai draugiškas, taip pat atgavau jo pasitikėjimą ir tiesiog. Viskas pasikeitė, pasikeičiau aš kaip asmenybė.
Aišku, kažkaip būtų faina susitikti kada ir išgerti arbatos senamiestyje. (Tolima, tolima svajonė)
Pakalbėti, kaip suaugusiems žmonėms. Kažkaip pripažinčiau tą asmenį, net jei tai būtų ir Vidmantas ar bet koks kitas žmogus. Viskas kas praėjo sulygino viską su laiku ir nebeliko melo nuotrupų ir apgavystės jausmo. Kaip yra taip, jie irgi žmonės ir aš juos draugiškai myliu.
Labiausiai man patiko skambučiai iš ryto, su tyla kitame ryšio gale. Žinau, kad tai buvo vienas iš jų ir netgi norėčiau sulaukti daugiau panašių skambučių. Kodėl? Nes tada jautiesi kažkam reikalinga ir svarbi.
Kad jau apie tai prakalbau. Mano brolis susirado draugę ir susirašinėja ištisą parą. Ir kiekvienas jam skirtas sms mane liūdina. Why? Todėl, kad prisimenu laikus, kada kažkam buvau svarbi, kad kažkas man rašydavo domėdavosi manim, pasakodavo apie save, prikeldavo ir užmigdydavo. Ir su kiekvienu sms pajuntu, kaip man to trūksta. Ir nei vienas žmogus to nepakeis, net ir negali pakeisti, nes tai unikalu, nes tai nepakartojama. Shit... Apie tai pagalvojus visada susigraudinu. Ir kodėl? Ir kodėl jei viskas taip? Todėl, kad jie man buvo svarbūs. Žmonės iš kurių visad gaudavau supratimą ir pagalbą. Po visko aš atsiribojau nuo visų ir dabar su niekuo nebendrauju. O tai reiškia, kad esu aš ir tik aš su savim. Ir tai išdrįstu rašyti tik todėl, kad žinau, jog niekas to neskaitys. Bet tas atsiribojimas nedavė nieko gero, visad tiek nedaug trūkdavo iki amžinybės. Telefoną nešiojuosi tik dėl laikrodžio... Apgailėtina, bet grynų gryniausia tiesa...

OMFG

Gerai baigiu tas nesąmones, nes man nebejuokinga. Man BAISU. Kojos dreba tikrąja ta žodžio prasme, nes visai atsitiktinai radau žmogų, kuris pribloškė.
Jaučiu, kad tuoj apsiverksiu. Damn damn... negali tai būti tiesa... Negali... Aš sapnuoju ir kai pabusiu viskas bus kaip buvę.
Viešpatie... Ir už ką man taip žiauriai?
Man net oda pašiurpo. Ką daryt... eit toliau? Dar niekada nejaučiau, kad man gali būti taip baisu.

Old lovers

Taip pat noriu skirti trupučiuką vietos ir senoms meilėms, nemeilėms ar kaip bepavadintum žmonėms dėl kurių buvau pametusi galvą.
Tomas. Velniškai įdomus asmuo dėl kurio buvau pametus galvą kokius metus. Tačiau nors šiuo metu ir vyksta mums kartu pamoka, man jis jau senokai nebeįdomus. Seniau buvo paprastesnis ir mielesnis.
Aurimas. Damn nieko apie jį nežinau jau gal 3 metus ir nelabai įdomu.
Dovydas. Mmm... O jo aš kartais pasiilgstu. Savotiškai mielas, visada rėždavo tai ką galvoja ir šiaip toks saldutis buvo. Taip pat dingęs be žinių bemaž 2 metus jei tik nedaugiau.
Ką aš po to įsimylėjau... Faak net nepamenu. Lets think.
Aaa po to buvo kitas Dovydas. Bet kaip greitai įstrigo į mintis, taip pat greitai ir iškrito.
Marius. Jam jaučiu simpatiją ir gailestį, dėl to koks tapo dėl mano kaltės. Kartais sapnuoju jį, kartais staiga prisimenu, akivaizdu, kad jis vis dar apie mane galvoja, nors nemanau, kad mūsų keliai dar kada nors susikirs. Jis per daug geras buvo (niekada nepamiršiu apkabinimo prieš atsisveikinant).
Silvestras... Mano nelaimėlis. Tikra tragedija. Dabar visiškai degradavęs, ištinęs nuo per didelio alkoholio kiekio, akivaizdu, kad šiek tiek žvilgčioja į mane, bet iš mano pusės nieko panašaus nebesulauks.
Žilvinas. Truputį persūdytos iliuzijos ir nesveiko susižavėjimo, tačiau nieko rimto išsigydžiau. Narkotikas, nuo kurio nebeesu priklausoma. Mielas visai, norėčiau kada nors išgerti su juo kavos ar arbatos ir tiesiog pasišnekučiuoti.
Konstantinas. Per daug tobulas man.
V. Vaikinukas su galva ant pečių. Žavingas ir mielas, mano svajonių ir troškimų pildytojas, dabartinis susižavėjimo obijektas, slapta, intriguojanti draugystė. Thanks of gad jam internetiniai puslapiai nereikalingi. Išmintingas, kartais net labai saldus.
O tiems kurie liko man už nugaros ir vis dar nori atsukti laiką atgal, norėčiau padėkoti už gražias akimirkas ir atsiprašyti už visus mano sukeltus nemalonumus, visi mes žmonės, visi klystantys.

Nuostabu (!)

Aš tokia laiminga, laiminga, laiminga...
Tiesiog netelpu savyje (!) Bet iš pradžių noriu įamžinti penktadienio vakarą kuris buvo toks smagus, net šiek tiek juokingas. Ką gi varėme į vadinamuosius šokius, aišku nei vieno malonaus žmogaus ten nesutikau, bet Ieva išsitempė, ką gi... Šokome su kažkokiomis jos draugėmis, kurias mačiau pirmą kart gyvenime turbūt (taip aš nesidomiu savo mokyklos sudėtimi), o mergina buvo su savo vaikinu. Jis buvo tamsiaplaukis smulkaus sudėjimo, atrodė, kaip forsas, nors turėjo fyfos priemaišų. Veidas simpatiškas visai. O juokingiausia, jog bučiuodamas savo panelę jis spoksojo į mane, visą vakarą ir man dėl to buvo truputį juokinga, nes jis akivaizdžiai neatplėšė nuo manęs akių (varge, vargeli). Linksmas nutikimas.
Kartais pagalvoju, kad galėčiau būti drąsesnė, galbūt tada gyvenimas Kupiškyje nebūtų buvęs toks nepakenčiamas.
Na o šiandien sužinojau, kad išlaikiau anglų bandomąjį (visiškai nesitikėjau), bet norėjau pradėt šokinėti tiesiai prieš mokytoją. Visiškai nugalėjau egzaminų baimę ir tai yra labai gerai, tačiau nežinau ką daryt su tuo medučiu kuris mane įsimylėjęs ir net negalvoja paleisti manęs (?) Dabar noriu visą dėmesį skirti mokslams, kad bučiau patenkinta egzamino rezultatais. Palikt jį man ar ne? What to do? I'll think about it.
A vat vienas įdomus ir netgi keistas nutikimas. Žilvinas Petruškevičius ar dievai žino kas jis ten. Žodžiu jis išpildė mano prašymą, nors akivaizdžiai nė velnio manim nepasitiki (na ir ką aš padarysiu, kad nepasitiki?) Atvirai tai man kažkaip jau pradeda nusibosti bėgioti paskui jį ir bandyti sužavėti, pati žinau, kad neįmanoma ir tai pradedu realizuoti jau po metų (pažanga). Ir po truputį jaučiu, kad iš viso to kas buvo nebelieka nieko, tik šypsena prisiminus. O kaip apsėsta buvau, nes man reikėjo jo (nors ir pati nežinau kam), bet nebereikia, nebereikia, nebereikia (!) Wooho! jaučiuosi laisva, myliu laisvę ir nepriklausomybę nuo nieko.

Whatever it would be.

Nesijaudink, aš labai nesužeisiu, tik pažiūrėsiu, kokią beprotybės ribą gali pasiekti trumpam netekęs manęs. Juk žinau, kad beprotiškai myli ir dėl meilės padarytum bet ką.
Juk žinai, kad ir aš tave myliu, nors bijai tai sau pripažinti. Mes gimėme ir esame sukurti vienas kitam. Ir niekas, niekas negali mūsų išskirti. Nes aš tau kaip narkotikai, nes tu man kaip deguonis, nes mes negalime vienas be kito gyventi...
Ar paaukotum savo gyvenimą dėl manojo? Ar nepaleistum net jei nagais plėšyčiau tau krūtinę? Ar myli taip stipriai, jog perliptum savo principus?
O aš perlipčiau, nes už meilę tau paaukočiau daugiau nei gyvenimą, sapnus, svajones, iliuzijas, realybę.
Aš atiduočiau pusę savęs, kad kaskart galėčiau girdėti tavo balsą, jausti tavo šilumą ir apkabinimus.
Žinau, kad meilė veda link beprotybės, mus abu ir tik mus, nes mes siekiame pačios plačiausios begalybės. Atiduok man save ir pasiimk dalį manęs, kad turėtum dėl ko gyventi ir kvėpuoti.
Tu esi mano gyvenimo veidrodis ir niekas negali jo sudaužyti, nes tik aš galiu jį mylėti ir gerėtis juo. Nes tu nuostabus, nes tu tobulybė, nes tu sieki plačiausią, beribę begalybę, nes tu mano jausmų idilė, nes tu tai dėl ko kitos miršta.
Ir mes kartu jau daugybę amžių. Ir man patinka žaisminga tavo vaidyba, tai palaiminga dalyba iš mano širdies. Esi mano ir niekas negali pakeisti likimo, jei tu manam kelyje niekas negali tavęs patraukti.

Nuostabus vakaras.

Vakarykštis vakaras buvo fantastiškas, tiesiog nuostabus. O viskas prasidėjo nuo sms 'Sveika, šiandien tu laisva?' žinoma dėl jo aš būčiau metusi bet kokius darbus. Jis pasiūlė ateiti prie Kupos pakrantės netoli geležinkelio, kalbėjo rimtai tad truputį išsigandau. Jis pasitiko mane takelyje netoli geležinkelio. Švietė mėnulis, buvo giedra ir matėsi žvaigždės takelis buvo neapsakomai šviesus nuo sniego. Jis pasitiko mane su šypsena ir aš akimirksniu nusiraminau, užrišo akis šilkine skraiste ir atsargiai vedė taku. Priėjome kažkokią vietovę, nieko nemačiau bet jaučiau šviesą. Atsimerkiau ir ten buvo galybė žvakučių ir daug gėlių, po medžių šakomis, visa tai atrodė magiškai nuostabiai... Mes bučiavomės, bučiavomės, bučiavomės... Tai buvo nuostabu. Romantiškiausias vakaras koks tik galėjo būti.
Bet užteks to medaus, vėliau gali pasidaryti per saldu. Prisiminiau vieną grupę, kurią vaikystėje labai mėgau. Lemon Joy... Buvau pamišusi dėl jų, tiksliau man patiko Igoris. Bet jų muzika liko iki šiandien : ''Pamiršk mane'', ''Mylėt tave taip beprotiška ir keista''... Ir prisiminiau save, mažutę dar visai, tačiau nepažinusią klaikaus pasaulio. Taip gera prisiminti tuos senus laikus... Velniškai norėčiau grįžti į tuos laikus, kada buvome vaikai ir tiesiog slankiojome tuščiais laukais, maišėme sniegą su žeme, šėlome ir tiesiog gerai leidome laiką, tai buvo nuostabu... Nepakartojama. Jei tik galėčiau nors vienai, vienintelei dienai grįžti į praeitį...
O taip pat pamenu, kaip buvau susižavėjusi Vudžiu, varge, vargeli dabar juokinga net kai prisimenu, tačiau tada kai pirmą kartą pamačiau jį po koncerto, na po kurio turėjome paimti iš jo interviu vos nenualpau iš laimės. Vis dar turiu kažkur nuotrauką su juo, svajinga svajonė kuri atėjo ir taip pat greitai praėjo. Pastebėjau, kad mano santykiai neapseina be tragizmo. Įdomu kaip viskas klostysis toliau, nes tas saldumo skonis man gali greitai apkarsti. Kodėl? Todėl, kad idealūs sąntykiai yra nuobodūs, man patinka konfliktai, nes po jų jaučiamės dar artimeni nei iki šiol. Ir įdomu ar taip žaisdama su likimu neliksiu viena (?) O jei ir liksiu, na ir kas? Aš to nebijau. Dieve... ką aš čia nusišneku, jau galvoju kaip su juo išsiskirt. Visada taip būna kas man po velnių darosi...

Love. Lie.

Velniškai gera tema apie meilę ir melą. Galbūt pradėsiu nuo svarbiausio šiame pasaulyje jausmo, dėl kurio gyvename. Ir aš galiu pasakyti kokia laiminga esu, kaip myliu gyvenimą, jį ir dienas, akimirkas praleistas su juo. Aš džiaugiuosi, jog turiu jį, nes žinau, kad galiu juo pasitikėti, jis man nemeluos, kad ir kas benutiktų bus šalia. Žinote, net nebenoriu niekur važiuoti, noriu likti su juo nes esu begalo laimingai įsimylėjusi, tai toks nuostabus jausmas, jog... Neužtenka ir žodžių. Jis toks galantiškas, visad palydi mane iki namų durų, visad sušildo rankas, kai aš pamirštu pirštines ir apgaubia didele meile, jis visuomet primena man kaip mane myli ir kaip pasiilgsta nematydamas net 5 minutes, jis dievina mane, o aš jį. Taip galėtų būti amžinai. Tokios tobulos ir slaptos draugystės norėjau visuomet, niekas net nesuuodė, jog mes draugaujam. Juokinga, nes tai akivaizdu.
Melas, truputį druskos mano gyvenime iš praeities, vis dar su tais pačiais. Tačiau nejaučiu jiems neapykantos, pagiežos ar keršto. Tiesiog nebenoriu į tai veltis, nes jau darosi bloga. Džiaugiuosi, jog jie suteikė progą pažinti juos, nes tai atkarpa gyvenimo kurio niekada nepamiršiu, tačiau mano gyvenimas dabar nuostabus, to paties linkiu ir jiems. Aš laiminga, PAGALIAU laiminga ir niekas neatims iš manęs tos laimės. Keista... Meilė priverčia kovoti dėl jos, ir tai tikrų tikriausia tiesa. Dievinu idealistus NES JIE NUOSTABIAUSI žmonės šioje žemėje.

Scare.

Aš bijau. Ir jūs turbūt paklaustumėte ko? O aš atsakyčiau, jog bijau paslysti. Taip aš bijau paslysti slidžiu gyvenimo keliu, nes aš nesivadovauju protu, nes aš vadovaujuosi jausmais. Tiesiog taip jau yra, kad ir kaip velniškai nori nekęsti jo, tačiau vis labiau myli. Jis prikrėtė aibę šunybių, savotiškai gražių, jei tai buvo iš meilės. Kažkaip jaučiu, kad iš meilės. V. labai nenuspėjamas žmogus, tačiau toks mielas, jog ištirpsti vien nuo apkabinimo. Tos šiltos rankos ir bučiniai į skruostą...
Jis visuomet elgiasi beprotiškai gažiai ir aš žinau, kad tai tik dėl manęs, jis mane myli ir man tuo sunku patikėti. Prisipažinimas buvo labai oficialus, tuo pat metu ir netikėtas. Niekas nežino, kodėl šiuo metu esu aš tokia beprotiškai laiminga, netgi Gintarė. Pabūsiu šiek tiek savanaudiška ir pasiliksiu džiaugsmą sau ir tik sau.
Nes jis nuostabus, nors ir vėjavaikis, melagis ar tiesiog jis. Jis neapseina be kvailysčių ir dėl to aš jo nekenčiu, tuo pat metu negaliu nuo jo atsiplėšti. Velniškas jausmas. Bet aš jaučiuosi įsimylėjus iš tikrūjų laiminga.
Niekada nepamiršiu to vakaro, kai sutikau jį lyg pasakoje. Man regis šie metai bus daugiau nei fantastiški.
Kartais pagalvojau, kad jei ne to žmogaus kvailas elgesys, mes galėjome būti pora, laisvai mylėti, nes aš būčiau atleidusi, aš buvau pametusi dėl jo galvą. Galbūt jam neužteko drąsos pripažinti savo klaidas, žinau, tai sunku, tačiau aš mylėjau, galima sakyti paranojiškai. Iki šiol.
Dabar viskas kitaip aš įsitikinusi, jog tai jam būtų skaudus smūgis, nes vis dėl to vaikinas pamatęs, jog yra nebereikalingas merginai išsigąsta. Taip... Man jo truputį gaila, netgi.
O dėl to kas vyksta dabar. Aš nežinau, kiek ilgai tai tęsis, tačiau žinau, kad artimiausiu metu nė už ką nepaliksiu tos šilumos ir meilės, kuri man yra gyvybiškai svarbi. Aš vėl esu aš ir pagaliau po skaudžių kritimų pakilau angelo spranais.
Niekas apie tai nežino ir nemanau, kad sužinos. Akimirka žavinga!

Šerkšne radau šypseną.

Jau senokai čia nerašiau, galbūt neveltui, vis dėl to nuveikiau nemažai. Jaučiu, kad viskas po truputį gerėja ir aš atsigaunu, atgaunu tikrąjį gyvenimo skonį ir spjaunu į tuos, dėl kurių būčiau galėjusi net mirti. Likimo ironija.
Tėtis sakė, jog būsiu prisirišus prie savo mylimojo, kad ir koks jis bebūtų, ir nenuostabu. Aš visada pernelyg prisirišu prie žmonių, jau nebekalbu apie meilę...
Taip pat... Norėčiau išrėkti visam pasauliui kokia esu laiminga (!!!) Taip LAIMINGA. Kodėl? Todėl, kad jaučiu gyvenimo pilnatvę, be jokio skausmo, o tai taip retai būna...
Dievinu gyvenimą ir kiekvieną dieną kurią galiu gyventi. Keista beja... Yra toks posakis 'lazda turi du galus' tai grynų gryniausia tiesa, aš niekada negalvojau, kad man kadanors bus taip kaip mano draugui. Nė už ką nebūčiau patikėjus, netgi vis dar netikiu... Lankiausi psichiatrinėje, gulėjau ligoninėje, dabar man reikia pas psichologą, visa ta velniava atsigręžė prieš pačią mane. Jei taip yra vadinasi taip turi būti, man gerai, gerai kaip yra.
Iš dalies ilgiuosi kelių personų, nemažą dalį išplėšusių iš gyvenimo, tai Tomas ir Drygas. Jie nuostabus, tokie skirtingi ir tokie... man reikalingi. Jei viskas būtų susiklostę kitaip, įdomu, kaip būtų šiandien...?
Laukiu nesulaukiu egzaminų ir naujo gyvenimo pradžios. Na dar prieš tai vasario 27 d. Žinau, kad tą dieną nutiks kažkas gero, kažkas kas galbūt pakeis visą mano pasaulį kardinaliai. Pamatysime... Bet žinau, kad išvažiavus kitur mano gyvenimas bus geresnis, viskas bus geriau, nei kad yra dabar.
Duodu žodį.
Beja, su ta nuvalkiota, beviltiška ir banalia metų švente.

Happy new year

Keista, keista, keista.
Tarsi gyvenimas pasisuko kitu kampu, lyg ir iš naujo pradedant nuo seno.
Kažkodėl gyvenimas man tapo truputį gražesnis. Galbūt pasikalbėti su kažkuo tikrai naudinga, netgi vėl po ilgo laiko jaučiu šiltus jausmus širdyje.
Iš tiesų tai labai daug tikiuosi iš šių metų. Ir kodėl gi? Todėl, kad anie suteikė daug nusivylimo, kančių ir skausmo. Tikiuosi naujo gyvenimo, naujų pažinčių, naujos aplinkos. Nors visiškai nesistengiu to siekti. Mano principai ir užsispyrimas prieštarauja motinos sampratai, taigi tą ką ji man sako, aš lyg specialiai darau atvirkščiai, pati to nenorėdama.
Tikiuosi iš gyvenimo daugiau nei man skyrė šis pasaulis, galbūt užsispyrimas padės man pasiekti tai ko noriu, net jei reikės naudoti ne visai tinkamas priemones.
Šiaip ar taip dabar kelias laisvas ir nėra kliūčių, na iš tiesų yra. Tačiau. Tai ko man negalima - aš būtinai pasieksiu. Bet kokia kaina.