Cherry, cherry lady : D

Yeah I'm not blueberry, (nors man labiau patinka) I'm cherry still cherry.
So long and goodbye... So long and goodbye... Maybe someday.
Ho ho ho. I know the true, i know the true.
Vakar atsitiktinai pamačiau kažkokį Lauryną iš Užupio, užkalbinau ir viskas pasidarė aišku. Tik šį kart nebekelsiu vėjo ir išviso net neužsiminsiu, be to kokia juk prasmė? Visvien ginsis ir galiausiai bėgs nuo manęs bijodami, kad vėl nepradėčiau keršyt ir panašiai... Man labiau patinka dabartiniai sąntykiai. Be to ir Žilvinas toks perdėtai draugiškas, taip pat atgavau jo pasitikėjimą ir tiesiog. Viskas pasikeitė, pasikeičiau aš kaip asmenybė.
Aišku, kažkaip būtų faina susitikti kada ir išgerti arbatos senamiestyje. (Tolima, tolima svajonė)
Pakalbėti, kaip suaugusiems žmonėms. Kažkaip pripažinčiau tą asmenį, net jei tai būtų ir Vidmantas ar bet koks kitas žmogus. Viskas kas praėjo sulygino viską su laiku ir nebeliko melo nuotrupų ir apgavystės jausmo. Kaip yra taip, jie irgi žmonės ir aš juos draugiškai myliu.
Labiausiai man patiko skambučiai iš ryto, su tyla kitame ryšio gale. Žinau, kad tai buvo vienas iš jų ir netgi norėčiau sulaukti daugiau panašių skambučių. Kodėl? Nes tada jautiesi kažkam reikalinga ir svarbi.
Kad jau apie tai prakalbau. Mano brolis susirado draugę ir susirašinėja ištisą parą. Ir kiekvienas jam skirtas sms mane liūdina. Why? Todėl, kad prisimenu laikus, kada kažkam buvau svarbi, kad kažkas man rašydavo domėdavosi manim, pasakodavo apie save, prikeldavo ir užmigdydavo. Ir su kiekvienu sms pajuntu, kaip man to trūksta. Ir nei vienas žmogus to nepakeis, net ir negali pakeisti, nes tai unikalu, nes tai nepakartojama. Shit... Apie tai pagalvojus visada susigraudinu. Ir kodėl? Ir kodėl jei viskas taip? Todėl, kad jie man buvo svarbūs. Žmonės iš kurių visad gaudavau supratimą ir pagalbą. Po visko aš atsiribojau nuo visų ir dabar su niekuo nebendrauju. O tai reiškia, kad esu aš ir tik aš su savim. Ir tai išdrįstu rašyti tik todėl, kad žinau, jog niekas to neskaitys. Bet tas atsiribojimas nedavė nieko gero, visad tiek nedaug trūkdavo iki amžinybės. Telefoną nešiojuosi tik dėl laikrodžio... Apgailėtina, bet grynų gryniausia tiesa...