Gintarė

Negalėčiau neaprašyti ir tos nuostabios mergaitės.
Vienu žodžiu turėčiau Edvinui padėkoti, už jo mirtį, kitaip nebūčiau su ja susipažinusi.
Net pamenu, jog tai buvo kovo 26 d. 18.00 aš gaunu nuo jos sms. Nes tas... šizofrenikas aišku nenorėjo palikti manęs nežinioje. Taigi... Vėliau ėmėmės detektyvinio darbo kurį beja tęsiam ir šiandien tik kita tema.
Pamenu, jog viską aiškinomės iki smulkmenų, susirašinėjome apie viską. Ir tiesiog linksmai gyvenome. Gaila išregistravau pastarąją one.lt anketą su visomis sms žinutėmis jos forume, o ten juk buvo smagiausia dalis...
O geriausia buvo, kai suplanavome susitikti.
1. Aš važiavau viena.
2. Nepažinojau tų kraštų.
3. Niekada nebuvau mačiusi, nei Gintarės nei jos sesers.
Taigi bandžiau savo laimę. Mes net telefonu niekada nebuvom kalbėjusios. O ji dar kaip mane išgąsdino. Paleido mane prie kapinių, o kelias išsiskiria į dvi dalis (gyvenamąją ir bomžų rajoną) tagi ji man neatrašė, tad aš skambinau, nes man jau kojos iš baimės drebėjo (tikrai drebėjo), ji atsiliepė :
- Ką kaip tai prie kapinių? Pas mus nėra jokių kapinių.
- KĄĄ?? KAIP TAI NĖRA?
- Juokauju.
Vos širdies smūgio negavau.
Susipažinau su labai miela jos šeima ir leidomės į linksmiausią mūsų gyvenimo dalį. Tas laikas praleistas ten... Aš vėl noriu. Nes mes juokėmės. Iš visko. Gyvenimas buvo toks gražus, kad... dabar net verkt norisi pagalvojus.
Mes pažįstamos jau 3 metus, nors atrodo, kad visą gyvenimą. Mūsų nuomonės ir požiūriai sutampa visais gyvenimo atvėjais. Mūsų močiutės tikros dvynės!
Ir dabar viskas bus kitaip. Nes mes pradedame naują, savarankišką gyvenimą. (Kažkodėl tikiuosi, jog gyvensim kartu, arba bent jau netoli viena kitos, kartu varysim į Edinburgą lankyti Scott arn Sarah) Taip ir bus... Velniškai jos pasiilgau, nes ji žmogus, kuris visada su manimi. Žmogus, kuris supras be žodžių.
Kartais susitikimas negali atstoti net pusės sms žinutės žodžio. Tai tiesa, realiai man jos trūksta. Labai. Netgi dabar. Ypač dabar.