Mine.

Mano, mano, mano. Visada. Visur.
Ką gi atėjo laikas pašnekėti apie paslaptingąjį mano mylimąjį. Jis toks dieviškas, jog net negaliu patikėt, kad jis mano. Dėl saugumo sumetimų nerašysiu jo pilno vardo, jis ir taip labai paslaptingas, ir aš vos ne vos išmaldavau jo nuotraukos.
So. V. gimė visai kitur nei gyvenu aš. Panevežyje. Kadangi vaikinas ramios sielos ir jam labiau priimtinesnis ramus gyvenimas persikėlė gyventi netoli Kupiškio. Į Migonis, nes ten turėjo namą, kurį jam paliko mirę seneliai. Man sunku patikėti, kad toks kaip jis persikėlė gyventi ten. Ten juk visiška tuštuma. Absoliuti. Tačiau. Jis tai siejo su Gucevičiumi, pastarasis prieš kelis amžius gimė ten, taigi... V. labai patinka ta asmenybė, todėl jis ir pesikėlė į nuošalesnę vietovę, savo gyvenimą tęsti. Kadangi jis absoliutus romantikas visad laiką leisdavo prie ežeriuko, netoli nuo jo namų esančio. Ką gi... Iš esmės mes jau pažįstami kur kas seniau, tačiau niekas nesuuodė apie tai, nes niekam ir nenorėjau pasakoti. Taigi... susitikome mes prie to ežero, nes išmaldavau mamą, kad mane ten nuvežtų. Kaip aš galiu nepažinoti savo gimtųjų kraštų? O ežero aš net mačiusi nebuvau. Nuvažiavom. Vakaras. Ir pamačiau aš jį ant tiltelio sėdintį ir kažkokią knygą vartantį. Šalia gulėjo fotoaparatas. Jis buvo dieviškai gražus, ilgesni plaukai krito jam ant veido ir apnuoginto kaklo. Paprašiau mamos, kad dingtų, ir pasakiau, kad parsirasiu namo greičiau nei ji spės išvažiuoti. Ji suprato mano užuominą ir dingo. Atsisėdau ant to paties tiltelio, vaikinas nužvelgė mane, tačiau nepratarė nė žodžio. Ir tada kažkaip aš jį užkalbinau.
Mes bendravome ilgai, iki šiandien. Jis važiuodavo pas mane, aš pas jį. Buvo tiesiog geri draugai. Kada mus pamatė kartu, suvėliau, kad susipažinome kątik. Tačiau daugiau nekibo.
Ir visai neseniai jis pasiūlė man draugauti, nes kaip sakė, be manęs jam negyvenimas. O jis toks tobulas, jog žodžių trūksta. Tik aš bijau, kad viskas nesibaigtų. Per mane.
Dėl manęs jis pasikeitė šukuoseną, tokią, kokia man patinka, truputį šokiravo, netikėta.
Jis iš ramios asmenybės virto vėjavaikiu, nes man tokie labiau patinka, jis kardinaliai darė viską, kas man patinka. Aš žinau, kad už mane ir gyvenimą atiduotų. Begalo atsidavęs vaikinukas.Kiekvieną dieną pas mane praleidžiantis vis daugiau laiko, nes šioks toks atstumas jam nekliūtis. Mama jam net leidžia pas mus pasilikti, kai būna labai vėlu ir jam tiesiog nelieka kitos išeities.
O geriausia, jog jis manęs nė kiek nepavydi. Nė trupučio ir duoda man absoliučią laisvę. Kartais noriu, kad pavydėtų. Bet tik kartais.
Be to jis nemėgsta, kai pasakoju apie jį kitiems, tačiau į dienoraštį leidžia rašyti kiek tik noriu, kadangi dienoraštis internetinis, tikiuosi jis pernelyg nesupyks, vis vien jo niekas neskaito.
Ah... lovely mine.