Death.

Šianakt sapnavau savo senelį. Jis buvo toks jaunas. Dar tada kai buvo karininkas. Kažką ėmė iš mašinų, turbūt ginklus. Pamojavo man ranka ir nusišypsojo, aš pribėgau ir ėmiau verkti, kaip maža mergaitė. (Kai jis mirė man buvo vos 3 metai, tačiau aš prisimenu viską, kiekvieną smulkmeną, kiekvieną dieną, kiekvieną šypseną ir apkabinimą. Viską) Taigi... Aš pribėgau prie jo ir mes pradėjome kalbėtis. Tiksliau kalbėjo jis, nes aš tik ryjau ašaras ir nepratariau nei žodžio, tiesiog klausiau. O jis man sakė :
- Miglute, nepasitikėk tu juo, jis tau suteiks gilaus skausmo. Ir neverk, man širdis plyšta tave tokią matant. Tu juk žinai, kad aš ir ne tik aš bet ir tavo tėtis labai tave mylim ir saugom. Žinau ką sakau tu tai irgi žinai. Ir apkabina, o aš dar labiau imu verkt.
Aš žinau, jis mane saugo, jis mane pabučiuoja prieš užmiegant. Aš jaučiu tai.
Man taip trūksta senelio. Jis mane visad labiau mylėjo nei Gintarą, turbūt todėl, kad mergaitė. Jis man nupikdavo ledų ir braškių raudonų, raudonų... Pamenu visus tuos rytus. Ir man jų labai trūkta.
Senelis miręs jau... 14 metų... Dieve kaip greitai lekia laikas. Nors tada ir nieko nesupratau, tačiau mažoje širdutėje pajutau tuštumą, Begalo didelę.
Reiktų aplankyti tėtį.... Jam taip pat nedaug liko... Žinau, kad kai jo neteksiu visiškai palūšiu, nes daugiau neturėsiu nieko tokio artimo. Niekada. Nors jis ir bus visad šalia manęs, tačiau... Aš nenoriu likti viena.