Tiesiog netelpu savyje (!) Bet iš pradžių noriu įamžinti penktadienio vakarą kuris buvo toks smagus, net šiek tiek juokingas. Ką gi varėme į vadinamuosius šokius, aišku nei vieno malonaus žmogaus ten nesutikau, bet Ieva išsitempė, ką gi... Šokome su kažkokiomis jos draugėmis, kurias mačiau pirmą kart gyvenime turbūt (taip aš nesidomiu savo mokyklos sudėtimi), o mergina buvo su savo vaikinu. Jis buvo tamsiaplaukis smulkaus sudėjimo, atrodė, kaip forsas, nors turėjo fyfos priemaišų. Veidas simpatiškas visai. O juokingiausia, jog bučiuodamas savo panelę jis spoksojo į mane, visą vakarą ir man dėl to buvo truputį juokinga, nes jis akivaizdžiai neatplėšė nuo manęs akių (varge, vargeli). Linksmas nutikimas.
Kartais pagalvoju, kad galėčiau būti drąsesnė, galbūt tada gyvenimas Kupiškyje nebūtų buvęs toks nepakenčiamas.
Na o šiandien sužinojau, kad išlaikiau anglų bandomąjį (visiškai nesitikėjau), bet norėjau pradėt šokinėti tiesiai prieš mokytoją. Visiškai nugalėjau egzaminų baimę ir tai yra labai gerai, tačiau nežinau ką daryt su tuo medučiu kuris mane įsimylėjęs ir net negalvoja paleisti manęs (?) Dabar noriu visą dėmesį skirti mokslams, kad bučiau patenkinta egzamino rezultatais. Palikt jį man ar ne? What to do? I'll think about it.
A vat vienas įdomus ir netgi keistas nutikimas. Žilvinas Petruškevičius ar dievai žino kas jis ten. Žodžiu jis išpildė mano prašymą, nors akivaizdžiai nė velnio manim nepasitiki (na ir ką aš padarysiu, kad nepasitiki?) Atvirai tai man kažkaip jau pradeda nusibosti bėgioti paskui jį ir bandyti sužavėti, pati žinau, kad neįmanoma ir tai pradedu realizuoti jau po metų (pažanga). Ir po truputį jaučiu, kad iš viso to kas buvo nebelieka nieko, tik šypsena prisiminus. O kaip apsėsta buvau, nes man reikėjo jo (nors ir pati nežinau kam), bet nebereikia, nebereikia, nebereikia (!) Wooho! jaučiuosi laisva, myliu laisvę ir nepriklausomybę nuo nieko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą