Nesijaudink, aš labai nesužeisiu, tik pažiūrėsiu, kokią beprotybės ribą gali pasiekti trumpam netekęs manęs. Juk žinau, kad beprotiškai myli ir dėl meilės padarytum bet ką.
Juk žinai, kad ir aš tave myliu, nors bijai tai sau pripažinti. Mes gimėme ir esame sukurti vienas kitam. Ir niekas, niekas negali mūsų išskirti. Nes aš tau kaip narkotikai, nes tu man kaip deguonis, nes mes negalime vienas be kito gyventi...
Ar paaukotum savo gyvenimą dėl manojo? Ar nepaleistum net jei nagais plėšyčiau tau krūtinę? Ar myli taip stipriai, jog perliptum savo principus?
O aš perlipčiau, nes už meilę tau paaukočiau daugiau nei gyvenimą, sapnus, svajones, iliuzijas, realybę.
Aš atiduočiau pusę savęs, kad kaskart galėčiau girdėti tavo balsą, jausti tavo šilumą ir apkabinimus.
Žinau, kad meilė veda link beprotybės, mus abu ir tik mus, nes mes siekiame pačios plačiausios begalybės. Atiduok man save ir pasiimk dalį manęs, kad turėtum dėl ko gyventi ir kvėpuoti.
Tu esi mano gyvenimo veidrodis ir niekas negali jo sudaužyti, nes tik aš galiu jį mylėti ir gerėtis juo. Nes tu nuostabus, nes tu tobulybė, nes tu sieki plačiausią, beribę begalybę, nes tu mano jausmų idilė, nes tu tai dėl ko kitos miršta.
Ir mes kartu jau daugybę amžių. Ir man patinka žaisminga tavo vaidyba, tai palaiminga dalyba iš mano širdies. Esi mano ir niekas negali pakeisti likimo, jei tu manam kelyje niekas negali tavęs patraukti.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą