Memories.

Senokai čia nebuvau. Netgi labai senokai. Atėjo laikas išsilieti. Papasakoti apie savo spalvotą gyvenimą. Papasakoti apie Arną (taip jis mano brolio bendravardis, so what?)
Iš šios draugystės realiai aš nesitikėjau nieko. Visiškai nieko. Aišku visos sms prieš susitikimą buvo labai gražios, pasakiškos... Ir aš tiesiog netikėjau tuo. Aš galvojau, kad viskas baigsis vos aš jį pamatysiu, bet taip nebuvo... Kai pamačiau jį nustebau, o tada jis mane pabučiavo (taip buvom susitarę). Keista, bet jis man patiko, o aš patikau jam. Kartu su juo... Su juo aš jaučiausi rami, man buvo be galo gera. Net nejaučiau, kaip pamilau jį. Tiesiog kiekvieną dieną jaučiau vis didesnį prieraišumą jam. Man patiko jo bučiniai, aistringi ir be galo jausmingi, man patiko kaip jis mane apkabindavo, man patiko jo artumas, dėmesingumas, rūpestingumas. Jis kiekvieną akimirką kartu paversdavo tobula.
Net filmas 'seconds apart' yra liudininkas to ką kartu jautėme, ir to ko negalime pamiršti. Aš niekada nepamiršiu tos akimirkos, kai gulėjome žiūrėdami vienas į kitą, aš glosčiau jo veidą ir mes žiūrėjome vienas į kitą. Tą akimirką laikas man sustojo... Aš jaučiau jo kvėpavimą.
Aš mylėjau jį. Pirmą kartą mylėjau. Tikrai mylėjau. Dar niekam ir niekada nejaučiau tokio jausmo. Ir aš nepamiršiu jo... Nors viskas jau praėjo, po truputį išsigydžiau žaizdas ir su šypsena jį vis dar prisimenu. Nes su juo praleistas laikas vertas amžinybės, vertas daugiau nei įsivaizduoji. Tai gražiausia, kas man galėjo nutikti ir aš jam be galo dėkinga už tai.
Nežinau ar jis nors truputį mane mylėjo ir ar dar prisimena, tačiau tikiuosi, jog jis laimingas ir jam viskas gerai. Jei galėčiau jam dabar ką nors pasakyti, ką pasakyčiau? :
- Arnai, ačiū už viską, ačiū už tai ką leidai kartu patirti. Ačiū už smulkmenas, kurios privertė mane šypsotis ir už kiekvieną akimirką, nes tai buvo nuostabu. Ačiū už viską. Tikiuosi, jog pamirši viską ir gyvensi taip, tarsi manęs niekada ir nebuvo...