Pasiilgau Tomo. Pasiilgau Ruslano. Pasiilgau Dovydo.
Šiandien man liūdna. Ir nelabai kam tai rūpi. Nors žinau, kad Gintarei labai rūpi.
Šiandien aš grįžau į 08-09 m. kai viskas buvo labai gražu, daug melo vardan grožio. Bet tuomet aš jaučiausi laiminga. Labai laiminga. Ir šiandien pagalvoju, kaip man trūkta velniškai gerų vakarų su Tomu. Kad ir ką jis man sakė, tai buvo panašu į stebūklą, mažą mažytį stebūklą. O šiandien jis jau kitoks, tačiau aš amžinai prisiminsiu jį, nes jis buvo ir bus man pavyzdys. Ir tas paskutinis apkabinimas... Apie tai pagalvojus verkiu.
Taip pat prisimenu ir Ruslaną. Ir giliai įkvėpus atsidūstu... Kaip lengvai viskas pažiro. Ir kaip viskas buvo gražu, kai jis man rašydavo. Nuolat. Nuo gražiausių 'labas rytas =]' Iki nuostabiausių 'Turbūt jau miegi, labanakt tada =]' Tai buvo nuostabu. Nuostabu, kol manęs nepakeitė Jurgita...
Netgi ilgiuosi tų jaudiančių minučių su Dovydu, kuomet galėjau jį guosti paprasčiausiomis frazėmis 'Viskas bus gerai : )'
Man jų nesveikai trūkta. Ir kaip norėčiau pasakyti, kad ilgiuosi, taip, kaip jie net neįsivaizduoja. Norėčiau pasakyti, kad vis dar pagalvoju apie juos, ir man įdomu kaip jie laikosi. Norėčiau pasakyti, kad jie buvo nuosabiausia, kas man galėjo nutikti, kad ir kiek skausmo suteikė. Aš juos myliu. Labai.
O dabar aš viena. Su savo skausmu ir liūdesiu. Man reikia su kuo nors pasikalbėti, bet nėra su kuo. Taip ir einu viena per gyvenimą, taip ir slenka dienos pilnos liūdesio ir gilaus skausmo.