Hello, my dear.

Šį kartą pakalbėsiu apie vieną žmogų, kurio niekaip negaliu išmesti iš galvos, kad ir kaip stengčiausi, kad ir kokios aplinkybės būtų. Tai Gytis.
Iš tiesų, aš nežinau kodėl, tačiau manau, jog tikrai myliu jį. Nuoširdžiai. Ir kad ir kaip stengčiausi pamiršti, tik dar labiau prisimenu, ir niekas, niekas negali man jo pakeisti. Ir niekada nepakeis.
Jei tik jis tai žinotų...
Nors gal ir nujaučia, tačiau niekada nenusileis dėl savo principų. Taip, man ši jo savybė visuomet patiko labiausiai.

Aš prisimenu, kai mes paskutinį kartą buvome susitikę. Ir tas paskutinis apkabinimas... Aš stengiausi neprieiti pernelyg arti jo, bijojau, kad visi jausmai ir viskas sugrįš ir aš nesugebėsiu tam pasipriešinti. Taip ir nutiko... Ir iki šiandien aš kovoju pati su savim. Ir aš puikiai suvokiu, jog mes niekada negalėsim būti kartu.
Bet tas apkabinimas, buvo nuostabiausias dalykas, mano gyvenime per pastaruosius metus. Jaučiausi gyva. Ir nė už ką nenorėjau jo paleisti.

Iš tiesų aš jo be galo ilgiuosi. Jei tik jis sutiktų, aš važiuočiau pas jį, nesvarbu kokios aplinkybės bebūtų. Ir niekada, niekada daugiau jo neskaudinčiau, ir neišnaudočiau, ir neįžeisčiau. Tik mylėčiau, taip kaip niekada nieko nemylėjau. Atiduočiau jam visą savo pasaulį ir visą gyvenimą, jei tik jis norėtų.

Jis vienintelis iš tiesų piešė mano gyvenimą gražiausiomis spalvomis.

Ir aš vis dar jaučiu Tave, Gyti.

"I'm standing on the rooftop ready to fall"

Pamoka.

Šiandien supratau begalo svarbų ir reikšmingą dalyką. Kad ir kaip tave valdo emocijos, turi pasipriešinti tam. Kad ir ką galvosi, tai tebus tos akimirkos sukurtas vaizdas, verčiantis susidaryti situacijos esmę nesvarbu, jog tai klaidinga kryptis.
Nė už ką nenorėjau įžeisti savo draugų, tiesiog taip išeidavo ir aš nesupratau ką tai reiškia iki šiandien... Dieve, kaip aš taip galėjau...
Iš tiesų žodžiai yra daug stipresnis ginklas nei fiziniai smūgiai. Jie kerta taip, jog atistoti jau nebėra galimybės. Tačiau aš to nesupratau. Aš nežinojau kokią didelę reikšmę sukelia įžeidimai. Jie susilpnina. Padaro tave bejėgį. Ir smogia, kai mažiausiai to tikiesi, o skaudžiausia, jei tai būna artimo žmogaus žodžiai.
Ir tu nieko negali padaryti. Absoliučiai nieko. Tikiuosi, jog jis nesigalės to ką pasakęs, taip kaip dabar gailiuosi aš už savo žodžius. Tebūnie jam taip geriau. Juk visada norėjau matyti jį laimingą.

What to do (?)

Aš nemiegojusi, tiesiog žvėriškai pikta ir be nuotaikos. Ką man daryti, kaip man gyventi, jei nebegaliu sugrįžti? Turiu daug klausimų į kuriuos atsakyti gali tik laikas. Nežinau kodėl, bet kad ir kaip stengčiausi, negaliu pasveikti. Viskas blogai. Dabar. Šiuo metu. Rytoj bus geriau.
Kodėl man teko toks suknistas menininkės kelias? Kodėl aš per daug jautriai reaguoju į aplinką? Kodėl aš bijau? Kodėl nebemoku mylėti? Kodėl... Kodėl...Kodėl??? Kodėl po velnių viskas prie ko prisiliečiu atrodo subyra į smulkiausius gabalėlius?
Kodėl aš užsidariusi? Kodėl negaliu imti ir visko papasakoti Deividui? Jis per geras žmogus...
Aš nežinau kas esu... Nežinau kur einu... Bet žinau, kad pakeliui manęs laukia dar daug žmonių.

Something new

Ką tik pažiūrėjau, Deividas per paskutinį skambutį atrodė fantastiškai gražiai. Aww... Pasiilgau aš jo jau. Vargšas paskutinį kartą aukojo paskutines laisvo sekmadienio minutes prieš egzaminą, kad tik su manim susitiktų... Diev koks mielas jis. Sakė pamokys groti paininu. Ir šiaip su juo labai faina. Karais jis man paskambina. Va dabar gavo darbą, tai rečiau susirašom, bet jau kai susirašom, tai labai nuotaika pakyla. Myliu aš jį. O kaip jis manim rūpinasi, šakėėės. Pakenčia mane net kai man baisiai negera būna, negana to dar ir pralinksmina. Ir nepalieka ramybėj, kol nepradedu juoktis. Ehh.. O pats tai tyli, jei jam negerai. Tai kaip man jam padėt?  Fainulka toks. Skaė bus padavėjas, reiks nuvaryt į tą kavinę kur dirbs, pažiūrėt kaip sekasi. Laukiu nesulaukiu, kada vėl susitiksim.
Savaitgalį turėčiau susitikti su Giedrium, jei jis man iš viso parašys. Neveltui blondinas. Nesakau, kad jam trūksta protelio, bet išlepęs tai kaip reikiant.

F.U.C.K.

Na ir o ką aš daugiau galiu pasakyti, kai gyvenimas toks tobulas, jog net bloga darosi. Išsiskyriau su vaikinu, kuris maniau esąs mano ateitis. That was so wrong.... Truputį skaudu, tačiau kitaip ir negalėjo nutikti. Viskas ir taip kabėjo tik ant siūlo plauko. Nesuprantu kodėl...
Tačiau supratau vieną, jog manęs visiškai nedomina žemiškas banalus gyvenimas, man reikia ko nors daugiau. Ko nors dėl ko jaučiau, kad gyvenu, o ne turiu vyrą ir krūvą vaikų. Absurdas, aš noriu gyventi. Jaučiu jog nelieka nieko, kaip tik forever alone ;DD Aš galiu kvėpuoti, mąstyti ir kurti. Nuveiksiu ką nors įdomaus. O gal stoti į vienuolyną... Bet tas bažnyčios tikėjimas sucks. O gal įkurti savo religiją ir pasiskelbti pranaše? Visi taip gali. Haha funny thing. Okay, now i have to go see latter.

Tiesiog mes

Buvo Vaidotas pas mane atvažiavęs, puikiai praleidom laiką, ir aš aišku nenorėjau, kad jis išvažiuotų. Jam patiko Kupiškis, ypač marios ir bažnyčia. Jis nakvojo pas mane, taigi miegojom kartu (ne tiesiogine ta žodžio prasme) bet mama visvien pamatė, kad pas jį miegojau apačioje, o ne savo lovoje, bet ačiū Dievui nieko nesakė. Nors neatrodo labai prieš mūsų draugystę, bet... mačiau, kad jis jai nepatiko. Įdomu koks mano vaikinas turėtų būti, kad jai patiktų. Bet kas jį matė visiems jis labai patiko, netgi mano broliui. Iš tėčio pusės irgi neblogi atsiliepimai. Bet kaeisčiausia, kad Arnui jis labai patiko... Kai išvažiavo tik apie jį ir kalbėjo. Ech.. Turbūt patiko, kaip gitara pagrojo ;D
Vakar prasidėjo nesąmonės su Marium. Buvau jau išsigandusi, bet mama viską sutvarkė... Jis pradėjo man rašinėti ir Vaidotą pasikvietė į draugus per fb. Galvojau ko jam iš jo prisireikė... Tad paklausiau tiesiai wtf? jis atrašė, ir pradėjo svaigt apie žmogaus pašalinimą, nes neva jis kažkam trugdo. Taip žiauriai išsigandau... Jei jis ką padarytų Vaidotui aš pati jį išskrosčiau su peiliuku. Bet mama nuramino mane ir pasakė, kad tik gąsdina nes tiesiog labai pavydi. Bet jam tuomet tikrai trūksta varžtelių ir net ne vieno... Baigėsi viskas tuo, jog jis apkaltino savo brolį, neva jie turi nesuvestų sąskaitų, todėl jo brolis paprašė jo ir bla bla bla žodžiu suvėlė tokią nelogišką nesąmonę, jog man pasidarė tikrai juokinga. Jis tiesiog miršta iš pavydo, nes pats nesugebėjo nieko geriau tik nuvilt. Apgailėtina... Bet aš nepyktu ant jo, tiesiog linkiu sėkmės gyvenime ir tikiuosi, jog mes daugiau niekada nepasimatysim :)

My perfect life

Mano gyvenimas po truputį tampa idealus. Radau tikrą draugą, kuris nepabijojo susitikti su manim, nors iš tiesų jis gėjus. Gera žinia ta, jog man nebereikia maldauti Ruslano dėmesio ir dalintis jo su J. Dabar ji gali turėti jį visą, nes man jo tiesiog nebereikia, radau geresnį, o jis taip pat gražiai man rašo 'labas rytas' (: Deividas nuostabiausias draugas kokį tik kada teko sutikti, jis man net pyragą iškepė ir pavaišino, diev koks jis mielas : D Nors aš nieko bloga nesakau apie Ruslaną, jis taip pat žavingas, bet jis visuomet labiau mylėjo J. o aš to nepakenčiau. Vakar jis man parodė savo blog'ą kur buvo tiek prirašęs apie ją. Ir ką? Ir nieko, visiškai nieko, nes man tikrai neberūpi (:
Ryt susitinku su Vaidotu, nesveikai jo pasiilgau... Jaučiu kad šį kart viskas tikrai bus kitaip, jaučiuosi kitaip, ir džiaugiuosi jog galiu tai jausti. Pirmą kartą nekreipiau dėmesio į tai kaip jis atrodė. Ir neieškojau to ką norėčiau matyti jame, o priimiau tai koks jis yra. Aš būdavau labai priekabi ir jei man kas nepatikdavo tekdavo atsisveikinti, bet jis visaip kaip idealus. Negaliu atsispirti jo žvilgsniui kai jis į mane žiūri. Jis toks... gražus... Stebėjau jį iš šono, kai buvome alaus namuose, kol jis žaidė su Nerimu, Luku ir Urte jis mane privertė šypsotis, susikaupęs jis dar gražesnis... O jo draugai tiesiog nuostabūs. Nekantrauju kada susipažinsiu su jo broliu ;DD

20 th

Vakar buvo jos dvidešimtasis. Viskas buvo beveik taip, kaip prieš pora metų. Visi pažįstami, iki skausmo gerai žinomi ir labai pasiilgti veidai. Tik... Viskas pasikeitė. Pasikeitėme mes. Viskas šį kart buvo kitaip. Mes suaugome.
Turbūt niekada nepamiršiu, kaip per 18 th man patiko Edvinas. Nors jis nebuvo nė trupučio gražus, bet aš tiesiog įsimylėjau.
O vakar pasijutau netgi nejaukiai. Dainius :
- Tu tik pažiūrėk, kokios jos akys...
Edvinas :
- Žinau, patikėk manim žinau kokios gražios jos akys.
Net susimėčiau. Rimtai.
Vakar patenkinau savo ilgesio syvus. Vėl pamačiau Justę, Miglę, Justą, Edviną, o kas svarbiausia Miglių.
Galėjau su jais visais pasikalbėti. Migliaus, buvau beproto pasiilgus. Mes tik draugai, bet dieve... nemačiau jo nuo išleistuvių. Buvo taip gera, jog net nemoku apsakyti to žodžiais. Buvau laiminga, nes buvau tarp savų.