Hello, my dear.

Šį kartą pakalbėsiu apie vieną žmogų, kurio niekaip negaliu išmesti iš galvos, kad ir kaip stengčiausi, kad ir kokios aplinkybės būtų. Tai Gytis.
Iš tiesų, aš nežinau kodėl, tačiau manau, jog tikrai myliu jį. Nuoširdžiai. Ir kad ir kaip stengčiausi pamiršti, tik dar labiau prisimenu, ir niekas, niekas negali man jo pakeisti. Ir niekada nepakeis.
Jei tik jis tai žinotų...
Nors gal ir nujaučia, tačiau niekada nenusileis dėl savo principų. Taip, man ši jo savybė visuomet patiko labiausiai.

Aš prisimenu, kai mes paskutinį kartą buvome susitikę. Ir tas paskutinis apkabinimas... Aš stengiausi neprieiti pernelyg arti jo, bijojau, kad visi jausmai ir viskas sugrįš ir aš nesugebėsiu tam pasipriešinti. Taip ir nutiko... Ir iki šiandien aš kovoju pati su savim. Ir aš puikiai suvokiu, jog mes niekada negalėsim būti kartu.
Bet tas apkabinimas, buvo nuostabiausias dalykas, mano gyvenime per pastaruosius metus. Jaučiausi gyva. Ir nė už ką nenorėjau jo paleisti.

Iš tiesų aš jo be galo ilgiuosi. Jei tik jis sutiktų, aš važiuočiau pas jį, nesvarbu kokios aplinkybės bebūtų. Ir niekada, niekada daugiau jo neskaudinčiau, ir neišnaudočiau, ir neįžeisčiau. Tik mylėčiau, taip kaip niekada nieko nemylėjau. Atiduočiau jam visą savo pasaulį ir visą gyvenimą, jei tik jis norėtų.

Jis vienintelis iš tiesų piešė mano gyvenimą gražiausiomis spalvomis.

Ir aš vis dar jaučiu Tave, Gyti.

"I'm standing on the rooftop ready to fall"