Mano dovanėlė, kurią turiu... Pasakiškai neįtikinamai keista, turbūt man reikia priprasti prie to, jog aš galiu suprasti kitų jausmus ir netgi matyti tai kaip vizijas.
Net pati negaliu patikėti tuo ką jaučiu. Atrodau kaip princesė nužengusi iš keisto spektaklio turinti ypatingų galių...
Iš pražių maniau jog tai tik juokai, arba... nežinau. Tiesiog neįmanomas dalykas, bet vienas žmogus man pasakė, kad mano siela geba palikti kūną ir gelbėti tuos kuriems manęs reikia.
Gal ir tiesa... bet viskas nerealiai atrodo. Aišku, kaip bus vėliau dar pamatysiu, bet esu dėkinga už šią menką dovanėlę ir už gebėjimą kurti. Už kiekvieną menką smulkmeną teikiančią laimę norėčiau padėkoti, kažkam... kas man tai davė.
O dabar jaučiuosi tokia pavargusi nuo gyvenimo, bet su degančiu noru padėti kitiems. Su nerimastim, ir baime bet labai stipriu noru.
Dabar matau, jog tikrai neveltui esu čia...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą