Klausite ar aš kada nors mylėjau? O taip... Net jei ta meilė ir nebuvo su atsaku, tačiau, tai nuostabiausias jausmas, kokį tik gali žmogus patirti. Mylėjau ir myliu, visada taip bus. Tokie dėsniai, tačiau ką tiksliai aš ir pati negaliu pasakyti. Galbūt aš dar pakankamai jauna, kad suprasčiau kaip būna, tačiau nemažai jau žinau.
Žinau, koks jausmas degti meilės liepsnose. Tarsi gulėčiau žalioje pievoje po žydru dangumi, o aplinkinis pasaulis būtų tiesiog nuostabus, skęsti svajonėse ir laimėje, jausti bučinių saldumą ir apkabinimo šiltumą. Tai tarsi jūra jausmų ne tik neblėstančių, tačiau vis iš naujo prisipildančių vis naujų spalvų ir atspalvių... Tai tyras jausmas, toks kaip krištolas, kuriame atsispindi saulės spindulėliai. Prisirišimas prie žmogaus ir tyla... Mirtina ramybė...
Žinau ir tai ką reiškia verkti kiauras naktis ir nesuprasti, už ką pasaulis toks žiaurus. Liūdesys ir skausmas persipina į pragariškas kančias ir smaugia ašaromis. Norisi neišlysti iš tamsos ir verkti tol, kol siela nors kiek išsivaduos iš bekrasčio skausmo... Iš beprotiškai nemalonaus jausmo.
Atrodo, jog patyriau nemažai? Taip ir yra...
Meilė - medis ant kurio trokšta pasikarti visi.
Nesuradau dar žmogaus iš kurio sklindanti ramybė traukte trauktų, jaučiu tik susižavėjimus žmonėmis, bet ne trauką. prisirišimą ir meilę. Išmokau atskirti jausmus, bent jau man taip atrodo.
Meile, aš rasiu tave... Tik sulauk manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą