Dieve, kaip aš nekenčiu šio pasaulio ir kaip norėčiau, kuo greičiau pranykti...
Žinau aš tas visas nesąmones, kodėl reikia gyventi ir suprantu geriau nei bet kas kitas, bet silpnumo akimirkomis... Kartais nuleidžiu rankas... Tiesiog nebegaliu... Nebegaliu pakelti širdį verenčio skausmo, nuo kurio kas dieną darausi vis silpnesnė ir tikiuosi, jog vieną dieną, kraujas sustings gyslose ir širdis nustos plakti.
Reikia aš galiu suskurti dirbtinę šypseną, ir visi aklai tikės tuo, jog man viskas gerai, tačiau taip nebus, tai tik kaukė pridengti tikriesiems jausmams. Nepasitikiu, niekuo todėl ir nenoriu niekam nieko pasakot apie save. Žinau - nesupras. Tai kam dar kvailai aušint burną?
Įdomu, kas būtų jei mirčiau. Ar kas nors apie mane pagalvotų, po 5 o gal 10... 20 metų? Įdomu ar mane, kas nors myli taip jog verktų kiekvieną naktį, jog negalėjo manęs sustabdyti ir kaltintų save, dėl to jog pražuvau. Manau, jog net mama norėtų to... Gal nebent tėtis mirtų iš sielvarto, nes aš labiausiai mylimas jo vaikas. Galbūt.. Kas žino. Draugai, visi veidmainiai ir tik Gintarei ir Kristinai nuoširdžiai rūpi, kas man yra. Visi kiti, tik kvailos ambicijos aukos, kurias matau kiaurai ir man jų gaila.
Įdomu, kaip atrodytų mano pačios laidotuvės, kurias norėčiau pamatyti, įdomu, kaip atrodytų kitų skausmas ir kaip... kaip viskas būtų. Dažnai apie tai pagalvoju. Bet netikiu, jog pavyks sužinoti, kaip bus iš tiesų.
Nežinau ar apskritai, ką nors turiu čia... Žinau tik, kad esu čia, jog galėčiau padėti kitiems, o kodėl kiti negali padėti man?
Aš jaučiuosi blogai, visada taip jausiuosi, ir nenoriu, kad kas nors išviso kištūsi į mano gyvenimą. Man gerai vienai, nekenčiu visko, geriau būsiu žvėris, bet bent nekentėsiu dėl meilės.
Visa tai mano galvoje, galbūt vieną dieną virs realybe.
Tai priklauso, nuo Tavęs, nuo Jūsų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą