Pirmiausia mano tėveliai ir brolis. Mama tikrai manęs nemyli, žiūriu į Gintarę ir jos mamą, mama ją apkabina netgi kitiems matant, o ji mano, kad jai daro gėdą... Aš ilgesingu žvilgsniu tai stebėjau, ir norėjau kad mano mama mane kada nors taip apkabintų... Iš jos niekada nesulaukiau nieko panašaus, tik žodžius... Kad visada viską darau ne taip. Net ir dabar verkiu apie tai kalbėdama... Gal ir myli bet niekada to neparodo ir dėl to jaučiuosi tokia vieniša, jog su mama būtent tokie santykiai. Tėtis... Panašu, kad tik jis vienas mane myli, ar blaivus ar girtas visada mane užtardavo prieš mamą ir šiltai apkabindavo, ko mama man niekada nedavė. Meilę, labai nuoširdžią. Todėl, kai apsikabiname, visada verkiam abu... Brolis totali mamos, kopija, mama jį myli labiau nes didžiuojasi tuo jog jis nepanašus į mane. Turbūt nekenčia manęs už tai, jog aš tokia panaši į tėtį. Gal nesijausčiau taip siaubingai, jei mama būtų man kaip mama ir geriausia draugė, bet nuo mažens užvėrė vartus į savo širdį. Iki šiandien jai nieko nenoriu pasakoti apie save, vien todėl, kad jaučiu baimę. Baimę nesupratimo, moralės. Taip norėčiau, kad tėtis negertų, pasilikčiau su juo...
Kita pusė mano draugai. Jie visada meluos kokia aš jiems brangi, kaip manęs jiems reikia. Jie nesupranta, ir negali padėti man, nes yra akivaizdūs savanaudžiai. Net išsipasakot tokiem nenoriu... Vos paklausia, kas man yra jau po kelių sms kreipia kalbą kita linkme. Manau, jei jiem tikrai rūpėtų kas man yra jie domėtūsi labiau, o ne valgytų skaniausius patiekalus, tada kai aš mirštu iš bado. Jie neturi tolerancijos, jokio supratingumo ir užuojautos. Netgi negali patart, ką man daryt... Tai kas jie po velnių per draugai? Tegu prasmenga, jei jau tokie... Aš jiem padėjau kur kas labiau nei jie man, ir man dėl to negaila. Net jei jaučiuosi sumautai visada padedu, bet vieną dieną visa tai baigsis, kartu su mano gyvenimu, ir kas žino... Gal net labai greitai.
Galbūt toks tėvų ir draugų elgesys veda mane savižudybės link... Galbūt turėčiau su kuo nors pasidalinti tuo ką jaučiu? Tačiau su kuo? Aš dar pagalvosiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą