Sapnavau save kapinėse. Toje visiškai mirtinoje ir net spengiančioje tyloje... Ten aš gyvenau, miegojau, vaikščiojau. Tai neįtikėtina... Su manim buvo mylimas žmogus, ir nors man ten buvo šiurpu aš ten gyvenau. Aplinka nebuvo tokia šiurpi ir gasdinanti, kaip buvo galima įsivaizduoti. Dienos labai šiltos ir saulėtos aplink žydi gėlės ir visai šalia didelė žalia pieva pilna lauko gėlių, kurias aš taip dievinu... Aplinka visiškai neatrodė gasdinanti, anaiptol labiau raminanti. Man ten buvo gera, šalia manęs mylimas žmogus saugo mane.
Tačiau vieną dieną pamatau ant piko kryžiaus sėdintį velnią (absurdas logiškai pagalvojus) Taigi... Jis man pamerkia akį ir nusišypso pilna pasitenkinimo šypsena.
Po kelių dienų mylimasis miršta... Aš labai išsigąstu nes daugiau nieko neturiu, tačiau šetonas pasiūlo man sanderį. Šlykštų labai šlykštų. Siūlo man permiegoti su kažkokiu vaikinu, arba gauti kažkokių saldainių... (dar didesnis absurdas). Savo pasirinkimo nežinau, nes kaip tik pabudau.
Atrodo viskas labai gražu, bet kai išslysta mylimas žmogus iš rankų, supranti... Kad nedaug liko turi, nors ir nežinai kaip toliau elgtis. Nori atsiplėšti, nors ir labai jo reikia... Jautiesi tuščia, lyg visą gyvenimą paaukojusi tam žmogui, kuris rūpinasi, saugo ir globoja. Jautiesi tuščia ir niem nereikalinga. Jautiesi, kaip nesava...
Tarsi pati būtum mirusi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą