Feel.. empty.

Jaustis tuščiai ir niekam nereikalingai... Beprotiškai nemalonus jausmas. Norėčiau prasmegti skradžiai geriau, nei jaustis nemylimai.
Pirmiausia mano tėveliai ir brolis. Mama tikrai manęs nemyli, žiūriu į Gintarę ir jos mamą, mama ją apkabina netgi kitiems matant, o ji mano, kad jai daro gėdą... Aš ilgesingu žvilgsniu tai stebėjau, ir norėjau kad mano mama mane kada nors taip apkabintų... Iš jos niekada nesulaukiau nieko panašaus, tik žodžius... Kad visada viską darau ne taip. Net ir dabar verkiu apie tai kalbėdama... Gal ir myli bet niekada to neparodo ir dėl to jaučiuosi tokia vieniša, jog su mama būtent tokie santykiai. Tėtis... Panašu, kad tik jis vienas mane myli, ar blaivus ar girtas visada mane užtardavo prieš mamą ir šiltai apkabindavo, ko mama man niekada nedavė. Meilę, labai nuoširdžią. Todėl, kai apsikabiname, visada verkiam abu... Brolis totali mamos, kopija, mama jį myli labiau nes didžiuojasi tuo jog jis nepanašus į mane. Turbūt nekenčia manęs už tai, jog aš tokia panaši į tėtį. Gal nesijausčiau taip siaubingai, jei mama būtų man kaip mama ir geriausia draugė, bet nuo mažens užvėrė vartus į savo širdį. Iki šiandien jai nieko nenoriu pasakoti apie save, vien todėl, kad jaučiu baimę. Baimę nesupratimo, moralės. Taip norėčiau, kad tėtis negertų, pasilikčiau su juo...
Kita pusė mano draugai. Jie visada meluos kokia aš jiems brangi, kaip manęs jiems reikia. Jie nesupranta, ir negali padėti man, nes yra akivaizdūs savanaudžiai. Net išsipasakot tokiem nenoriu... Vos paklausia, kas man yra jau po kelių sms kreipia kalbą kita linkme. Manau, jei jiem tikrai rūpėtų kas man yra jie domėtūsi labiau, o  ne valgytų skaniausius patiekalus, tada kai aš mirštu iš bado. Jie neturi tolerancijos, jokio supratingumo ir užuojautos. Netgi negali patart, ką man daryt... Tai kas jie po velnių per draugai? Tegu prasmenga, jei jau tokie... Aš jiem padėjau kur kas labiau nei jie man, ir man dėl to negaila. Net jei jaučiuosi sumautai visada padedu, bet vieną dieną visa tai baigsis, kartu su mano gyvenimu, ir kas žino... Gal net labai greitai.
Galbūt toks tėvų ir draugų elgesys veda mane savižudybės link... Galbūt turėčiau su kuo nors pasidalinti tuo ką jaučiu? Tačiau su kuo? Aš dar pagalvosiu...

horrific dream...

Miegojau pakankamai ilgai, kambaryje buvo tvanku ir karšta, o mano smegenys sukūrė baisų, katastrofišką vaizdą...
Sapnavau save kapinėse. Toje visiškai mirtinoje ir net spengiančioje tyloje... Ten aš gyvenau, miegojau, vaikščiojau. Tai neįtikėtina... Su manim buvo mylimas žmogus, ir nors man ten buvo šiurpu aš ten gyvenau. Aplinka nebuvo tokia šiurpi ir gasdinanti, kaip buvo galima įsivaizduoti. Dienos labai šiltos ir saulėtos aplink žydi gėlės ir visai šalia didelė žalia pieva pilna lauko gėlių, kurias aš taip dievinu...  Aplinka visiškai neatrodė gasdinanti, anaiptol labiau raminanti. Man ten buvo gera, šalia manęs mylimas žmogus saugo mane.
Tačiau vieną dieną pamatau ant piko kryžiaus sėdintį velnią (absurdas logiškai pagalvojus) Taigi... Jis man pamerkia akį ir nusišypso pilna pasitenkinimo šypsena.
Po kelių dienų mylimasis miršta... Aš labai išsigąstu nes daugiau nieko neturiu, tačiau šetonas pasiūlo man sanderį. Šlykštų labai šlykštų. Siūlo man permiegoti su kažkokiu vaikinu, arba gauti kažkokių saldainių... (dar didesnis absurdas). Savo pasirinkimo nežinau, nes kaip tik pabudau.
Atrodo viskas labai gražu, bet kai išslysta mylimas žmogus iš rankų, supranti... Kad nedaug liko turi, nors ir nežinai kaip toliau elgtis. Nori atsiplėšti, nors ir labai jo reikia... Jautiesi tuščia, lyg visą gyvenimą paaukojusi tam žmogui, kuris rūpinasi, saugo ir globoja. Jautiesi tuščia ir niem nereikalinga. Jautiesi, kaip nesava...

Tarsi pati būtum mirusi...

''Just smile : ))'' Fuck you off...

Dieve, kaip aš nekenčiu šio pasaulio ir kaip norėčiau, kuo greičiau pranykti...
Žinau aš tas visas nesąmones, kodėl reikia gyventi ir suprantu geriau nei bet kas kitas, bet silpnumo akimirkomis... Kartais nuleidžiu rankas... Tiesiog nebegaliu... Nebegaliu pakelti širdį verenčio skausmo, nuo kurio kas dieną darausi vis silpnesnė ir tikiuosi, jog vieną dieną, kraujas sustings gyslose ir širdis nustos plakti.
Reikia aš galiu suskurti dirbtinę šypseną, ir visi aklai tikės tuo, jog man viskas gerai, tačiau taip nebus, tai tik kaukė pridengti tikriesiems jausmams. Nepasitikiu, niekuo todėl ir nenoriu niekam nieko pasakot apie save. Žinau - nesupras. Tai kam dar kvailai aušint burną?
Įdomu, kas būtų jei mirčiau. Ar kas nors apie mane pagalvotų, po 5 o gal 10... 20 metų? Įdomu ar mane, kas nors myli taip jog verktų kiekvieną naktį, jog negalėjo manęs sustabdyti ir kaltintų save, dėl to jog pražuvau. Manau, jog net mama norėtų to... Gal nebent tėtis mirtų iš sielvarto, nes aš labiausiai mylimas jo vaikas. Galbūt.. Kas žino. Draugai, visi veidmainiai ir tik Gintarei ir Kristinai nuoširdžiai rūpi, kas man yra. Visi kiti, tik kvailos ambicijos aukos, kurias matau kiaurai ir man jų gaila.
Įdomu, kaip atrodytų mano pačios laidotuvės, kurias norėčiau pamatyti, įdomu, kaip atrodytų kitų skausmas ir kaip... kaip viskas būtų. Dažnai apie tai pagalvoju. Bet netikiu, jog pavyks sužinoti, kaip bus iš tiesų.
Nežinau ar apskritai, ką nors turiu čia... Žinau tik, kad esu čia, jog galėčiau padėti kitiems, o kodėl kiti negali padėti man?
Aš jaučiuosi blogai, visada taip jausiuosi, ir nenoriu, kad kas nors išviso kištūsi į mano gyvenimą. Man gerai vienai, nekenčiu visko, geriau būsiu žvėris, bet bent nekentėsiu dėl meilės.
Visa tai mano galvoje, galbūt vieną dieną virs realybe.
Tai priklauso, nuo Tavęs, nuo Jūsų...

I realy want HATE you

I realy want to say you, that I HATE YOU.

Net sunku įsivaizduoti, kaip aš galiu pamilti tokias šiukšles ir nieko vertas atmatas. Man tai skamba kur kas labiau apgailėtinai nei yra iš tiesų. Ir kodėl man taip sunku jį pamiršti? ''Meilė toks nuostabus jausmas, kai tavo širdyje sukyla šilčiausi jausmai ir kai jautiesi laimingas'' Vemsiu nuo tokių frazių. Tikrai pykstu ir myliu vienu metu, bjaurus jausmas, nes tada pradedu nekęsti viso pasaulio. You know... O sunkiausia būti (vaidinti) jo draugę, net gerklę užspaudžia, kai jis prašo padėti susigrąžinti, tai kas prarasta. Akivaizdu, kad mano sapnai pildosi...

Prisiekiu nekęsti, jo kaip tik galėsiu, nepasiduoti silpnumo akimirkoms ir išlikti šaltai ir abejingai, išlikti žiauriai.

Net pačiai juokinga nuo tokių žodžių, žinau, kad tai praktiškai neįmanoma, nekenčiu meilės nekenčio jo ir visų, dėl kurių aš priversta kentėti. Norėčiau, kad jie visi įsikaltų į galvą, nes aš taip lengvai nepalūšiu ir nepasiduosiu.
O tu... Prasmek skradžiai žemę, man tai nerūpės. Dvėsk, pūk ir raitykis iš skausmo man vienodai, tikrai norėčiau, jog amžinai kankintumeisi už tai jog esi toks kvailys. Ir tai tu čia žudykis jei taip nori, neišliesiu daugiau nei vienos ašaros dėl tavęs, tuo labiau kraujo.
Idiotas. Kvailys. Šavalka.
Tik taip galiu tave apibūdinti mielasis.
Žinai, norėčiau, kuo greičiau tavimi nusivilti, nes tokių kvailių kaip tu pilnas pasaulis.
Jaučiuosi geriau, bet esu per daug užsispyrusi, kad atleisčiau už tai jog žeidi mane. Bent įsivaizduoji, kaip man sunku? Nė velnio, nes esi tikrų tikriausias savanaudis, kuriam nerūpi niekas išskyrus patį save. You ' re bullshit. BULLSHIT. Apie tavo sudedamąją dalį net nesivarginsiu ir nešnekėsiu. Tu apgailėtinas, ir man visai negaila tavęs. Nė kiek.

I give you a present. You can feel...

Mano dovanėlė, kurią turiu... Pasakiškai neįtikinamai keista, turbūt man reikia priprasti prie to, jog aš galiu suprasti kitų jausmus ir netgi matyti tai kaip vizijas.
Net pati negaliu patikėti tuo ką jaučiu. Atrodau kaip princesė nužengusi iš keisto spektaklio turinti ypatingų galių...
Iš pražių maniau jog tai tik juokai, arba... nežinau. Tiesiog neįmanomas dalykas, bet vienas žmogus man pasakė, kad mano siela geba palikti kūną ir gelbėti tuos kuriems manęs reikia.
Gal ir tiesa... bet viskas nerealiai atrodo. Aišku, kaip bus vėliau dar pamatysiu, bet esu dėkinga už šią menką dovanėlę ir už gebėjimą kurti. Už kiekvieną menką smulkmeną teikiančią laimę norėčiau padėkoti, kažkam... kas man tai davė.
O dabar jaučiuosi tokia pavargusi nuo gyvenimo, bet su degančiu noru padėti kitiems. Su nerimastim, ir baime bet labai stipriu noru.

Dabar matau, jog tikrai neveltui esu čia...

Dear my Love.

Ar mes žinome, kas yra meilė? Manau, jog tai žino kiekvienas iš mūsų, nes deja gamta sutvėrė mus mylėti. Vieniems meilė nuostabiausias dalykas šiame pasaulyje, kitiems didžiausia kančia. Vieni myli taip, kaip niekada nemylėjo, kiti nežino koks tai jausmas. Taip yra todėl, kad mūsų antroji puselė, laukia kažur, ateina laikas ir mes ją surandame, tik nedidelė dalis žmonių gyvena vieniši.
Klausite ar aš kada nors mylėjau? O taip... Net jei ta meilė ir nebuvo su atsaku, tačiau, tai nuostabiausias jausmas, kokį tik gali žmogus patirti. Mylėjau ir myliu, visada taip bus. Tokie dėsniai, tačiau ką tiksliai aš ir pati negaliu pasakyti. Galbūt aš dar pakankamai jauna, kad suprasčiau kaip būna, tačiau nemažai jau žinau.
Žinau, koks jausmas degti meilės liepsnose. Tarsi gulėčiau žalioje pievoje po žydru dangumi, o aplinkinis pasaulis būtų tiesiog nuostabus, skęsti svajonėse ir laimėje, jausti bučinių saldumą ir apkabinimo šiltumą. Tai tarsi jūra jausmų ne tik neblėstančių, tačiau vis iš naujo prisipildančių vis naujų spalvų ir atspalvių... Tai tyras jausmas, toks kaip krištolas, kuriame atsispindi saulės spindulėliai. Prisirišimas prie žmogaus ir tyla... Mirtina ramybė...
Žinau ir tai ką reiškia verkti kiauras naktis ir nesuprasti, už ką pasaulis toks žiaurus. Liūdesys ir skausmas persipina į pragariškas kančias ir smaugia ašaromis. Norisi neišlysti iš tamsos ir verkti tol, kol siela nors kiek išsivaduos iš bekrasčio skausmo... Iš beprotiškai nemalonaus jausmo.
Atrodo, jog patyriau nemažai? Taip ir yra...
Meilė - medis ant kurio trokšta pasikarti visi.
Nesuradau dar žmogaus iš kurio sklindanti ramybė traukte trauktų, jaučiu tik susižavėjimus žmonėmis, bet ne trauką. prisirišimą ir meilę. Išmokau atskirti jausmus, bent jau man taip atrodo.
Meile, aš rasiu tave... Tik sulauk manęs.

I feel you...

Ką tik supratau, kad esu tokia individualybė, kurios niekur kitur nerasit. Suradau savo dovaną, kurią galiu valdyti, bei naudotis ja.
Aš galiu jausti kitų žmonių jausmus ir būsenas savo sapnuose. Skamba neįtikėtinai keistai ir nors aš pati negaliu tuo patikėti, bet... tai tiesa.
Šianakt sapnavau žmogų, kuris man patinka, bet aš jo niekada nesu mačiusi.
Žiema, lauke sninga mažytėmis snaigutėmis, o aš einu upės ledu jis eina šalia. Aš su plona suknele, basa, einu apsnigtu ledu, man taip gera eiti su juo, jaučiu tokią ramybę... Tokį dvelksmą, kad net nejaučiu šalčio. Jis pasakoja, kaip myli... Prašo manęs padėti susigražinti tą žmogų, kurį myli. Jaučiu gilią baimę ir nerimą, o savyje nusivylimą. Man sunku. Sunku eiti, klausyti, bet aš tyliu ir einu, ledas per plonas ir neatlaiko manęs, aš įlūžtu ir pabundu.

Paklausia, kaip vakar jis jautėsi, o jis atsako, kad jautė nerimą ir baimę.
Aš galiu tai jausti, aš galiu tai suprasti...
Kaip niekas kitas, mano nuojauta nesveikai stipri ir net nežinodama, kokia žmogaus būsena, aš galiu pasakyti kaip jis jaučiasi.

Perlas

Mažas perlas suskilusioj nereikšmingoj kriauklėj
Ir bėgantys žmonės, kurie nemoka matyti.
Praviras langas ties keliu į tolį...
Ir truputis charizmos iš draugo kuris nemoka juoktis.
Jauki šypsenėlė šalia kavos puodelio,
Ir kartkartėm žvilgsnis į veidrodį ant kelių.
Juk to nemato labai skubanrys žmonės...
Gražiai padėto perlo ant dulkėto kelio.

Pyktis su Juo.

Tokia asmenybė kurią labai myliu, bet jis manęs ne. Mes jau daug kartų apie tai kalbėjom, žinau... bet aš per daug užsispyrus, kad jį suprasčiau. Nesuprantu, kodėl jis laiko mane kvaiša, jis laiko mane naivia. Nekenčiu to kaip jis su manim elgiasi, nekenčiu jo gailėsčio dėl visko ir savo silpnumo jam atleisti. Tai toks šūdinas jausmas. Aišku buvo daug ir gražių akimirkų... Bet apie viską nuo pradžių...

2009 vasara. Aš pamačiau jį internete ir labai juo susižavėjau. Susipažinau. Viskas buvo tiesiog puiku, man nesveikai gera su juo bendrauti, suprasti, išklausyti, patarti. Tobula. Mes bendravome taip gana ilgai, kiek daug galėjau gero apie jį pasakyti...

Tačiau vieną dieną prasidėjo bandymai nusižudyti. Nesakau, jog nesuprantu to ar smerkiu tokį elgesį, bet pirmą kartą vos nemiriau iš baimės, kad jis neiškeliautų į kitą pasaulį... Net pati ne kartą dariau tą patį, ir daug... daug verkiau.

Tačiau palaipsniui viskas pasikeitė, aš pripratau prie jo bandymų nusižudyt ir manęs tai jau nebejaudino ypač jei mes būdavome susipykę. Negaliu pasakyt, kad džiaugiausi, nerimavau, kad viskas baigtūsi gerai...

Vieną rytą gaunu sms kurioje ''He's dead'' nesupratusi, ką perskaičiau ėmiau verkti, kaltinti save, kad per mažai juo rūpinausi, kad neatkalbėjau. Rašiau, klausiau bet buvo tyla, mirtina tyla. Man pasidarė silpna, negalėjau net pastovėti, o turėjau eiti į mokyklą, pro ašaras nebemačiau nieko... Mintyse skambėjo žodžiai: ''Jis miręs, daugiau niekada nebepamatysiu jo, daugiau niekada neištaisysiu klaidų kurias padariau''. Buvau pernelyg prie jo prisirišusi, ir net jei atrodė, kad man visviena kas jam nutiks tai nebuvo tiesa, nes aš jį mylėjau, mylėjau labai stipriai, kaip draugą, kaip kažką labai artimo...

Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo melas, bet man nepalengvėjo, nelengva ir šiandien. Nežinau ką daryčiau jei jo netekčiau, nors ir pykstu, nors užsispyrimas stipersnis už viską, bet myliu, labai myliu ir nenoriu prarasti... Tokių žmonių, kaip jis nėra ir nebus. Nemoku kalbėti apie jį bjauriai, net pykti ilgai ant jo negaliu, nes turiu jam už daug ką padėkoti. Jis žino tai.

O prieš 5 min aš ant jo buvau supykusi...

Come to my life.

Taip sunku priprasti prie kitų, o ypač prie savęs. Per sunku, ką nors suvokti, kai nesuprantu pati savęs. Sąmyšis manyje, jausmai kurių nėra ir visas pasaulis skęsta mano mintyse...


Per daug paprasta išbraukti viską, kad ir kaip kartaktėm norėčiau to.


Nerandu tinkamų ženklų, žodžių kuriais galėčiau apsakyti kaip jaučiuosi.
Nejaučiu daugiau nieko, tik ašarų sūrumą, ir veriantį širdies skausmą. Nors man sako, kad elgiuosi taip kaip turėčiau, tačiau... Kažkodėl jaučiu kad ne.
Nebetikiuo niekuo, nepasitikiu. Bijau. O ko aš ir pati nežinau... Jaučiuosi keistai. Taip kaip visada, taip kaip niekada...