Jis labai nesąžiningas mūsų atžvilgiu, jis nejaučia to ką mes jam jaučiam, jis šaltas kaip ledas ir jam nerūpi kitų jausmai, o tai ir priverčia mus keršyti.
Dabar kai viskas susistovėjo ir aš iš tiesų apsiraminau, nebenoriu jam daugiau painiotis po kojomis, vis dėl to šiandien jo gimtadienis... Tikiuosi, jog jis supras ką daro, tikiuosi atsiprašys tų kurių turėtų atsiprašyti. Ne manęs, man nereikia. Čia aš turėčiau...
Jaučiuosi išsekus, nuo visko. Pykčio, skausmo, ašarų... O jis nė nežino to. Nė neįsivaizduoja. O skaudžiausia, tai jog jam nuoširdžiai nerūpi. Nė kiek...
Jaučiuosi tuščia... Tuščia, nes ryte daugiau neegausiu '' Labas rytas =]'' Ir daugiau jau niekada taip nebus... O man žiauriai to trūksta. Jei vieną dieną taip nutiktų, kad jis parašytų... Tai turbūt būtų laimingiausia diena, kokia tik kada buvo... Pasiilgau pasakojimų, Dovydo ir Žilvino. Pasiilgau tiesiog to išsireiškimo ''(hug)" Ir taip... again cryin...
Pasiilgau visų tų pokalbių, mokykloje ar namuose, net gi papraščiausio klausimo ''Ką tu? =]'' Ir net to žavaus smile... Pasiilgau susirašinėjimo vidurnaktį ir pokalbių apie pasaulio pabaigą, speliojimo, kada viskas baigsis, pasiilgau filmų kuriuos galima sakyt žiūrėjom kartu. Tai buvo maloniausias bendravimas koks tik kada galėjo būti...
Laiko klausimas kada visa tai pasimirš, kada atprasiu su savim nešiotis telefoną, kada atprasiu rašyt ilgiausias sms žinutes ir kada... vėl nugrimsiu į save...
Visa tai kur kas labiau įsirėžė į atmintį, nei kas nors galėjo pagalvoti. Jei aš žinočiau, kas jis iš tiesų atleisčiau, kad tik vėl viskas būtų kaip ankščiau.
Tačiau... Žinau, kad visa tai turėjo baigtis, o man reikia su tuo susitaikyti. Man reikia grįžti, taip, kaip buvo ankščiau. tai beproto sunku.
Daug kas galvoja, kad jį myliu kaip vaikiną, tačiau tas jausmas ne toks... jis kitoks... draugiška meilė ir begalinis prisirišimas.
Pasiilgsiu, jo, kaip sniego iškrintančio, tik žiema...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą