Tačiau atėjo diena, kai mergaitė užaugo, ir gyenimas atvertė tikrąjį lapą. Ji netikėjo, jog gyvenimas gali atimti bragiausius žmones, ir net per laidotuves skendusias nuo baltų gėlių, ji neverkė, nors baltame karste gulėjo mergaitė tapusi jai dalimi gyvenimo. Ji neverkė, ne todėl, kad jos nemylėjo, ar jai ji nerūpėjo. Ne.. Ji buvo palaužta šoko ir mirė viduje, spaudė skausmą kuo giliau ir išliko rami, nors sielą draskė begalinis skausmas. Ji dar buvo per maža, jog suprastų, kodėl jos draugė turėjo mirti, kodėl...
Gyvenimas tęsėsi, nors jai ir buvo sunku, buvo sunku priprasti... prie minties, jog daugiau niekada jos nebepamatys. Ir kai užgesdavo visos vakaro šviesos ir niekas jos nebematydavo, ji verkdavo. Iš jos sielos trykšte tryško skausmas, ir jai niekas negalėjo padėti, ašaros tik temdė, jos pabalusius skruostus ir paraudonavusias, pavargusias akis.
Praėjo bemaž 3 metai, o ji su tuo nesusitaikė, ir toliau jai spaudžia mažą širdutę, nors ir nebetaip, kaip ankščiau, tačiau tokios pėdos tiesiog neišdildomos. Ji norėjo pasilikti prie kapo, amžinai, nes ten gulėjo jos sesuo... Kurios jau nebėra. Ji sapnavo, o pabudusi vėl verkė.
Niekas jos niekada nesuprato, o jei ir stengdavosi, tai nebent dėl savo naudos. Ji buvo gera, bet žmonės naudojosi jos gerumu ir žlugdė ją, mėgavosi kiekviena menka ašara, jiems buvo gera, o jai skaudu. Ir niekas nesusimąstė, kodėl maža ir gera mergaitė, tapo kūnu, bejausmiu, stiklinėmis akimis, tuščiu protu ir sielos ieškančios mirtinos tylos ir ramybės.
Praėjo dar daugiau metų, ir šiandien viskas kitaip, nors ir nebe taip. Mergina išliko šalta, niekada daugiau nebepasitikėjo nieko ir spjovė į visus, kas tik atsisukdavo į ją. Ji buvo viena, bet nepamiršta, ji buvo šalta ir bejausmė, jos daugiau nesugraudino niekas, ji nebemylėjo nieko, nes ją pakeitė žmonės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą