Keistas buvo Kūčių vakaras. Ne todėl, kad buvo, kažkas įpasto ar anaiptol keisto, ne... Vakaras buvo toks kasdieniškas kaip ir visi kiti.
Tačiau žinote... Sapnavau keistą sapną. Ko iki tol nesu sapnavusi. O dar sakoma, jog sapnai pildosi... Ir tai yra metų sensacija.
Sapnavau, jog mūsų klasė buvo perkelta į Biržų Saulės gimnaziją. Velniava, - pagalvojau. Bet aplinka man ten buvo artimesnė už namus. Ir nepažįstami žmonės man buvo, kaip gryno oro gurkšnis. Sapnavau kelis pažįstamus tarp jų ir Vidmantą. Keista, tačiau pertaraukas leisdavome kartu (dar keisčiau, jog jis man nėra toks artimas, koks galbūt galėtų būti) Visa tai prievertė susimąstyti. Netgi norėjau parašyti Vidmantui sveikinimą Kalėdų proga. Tačiau susilaikiau, gal taip ir geriau...
Galbūt prisiminimai mane prislėgė, galbūt nepraeinantis galvos skausmas (trunkantis jau bemaž 2 savaites) Jau neįsivaizduoju, ką reiškia jausmas, kai neskauda galvos. Turbūt nieko rimto. Praeis.
Tokios nuostabios mano atostogos, kančios už tai ką blogo padariau ir aš žinau tai. Atsiprašau visų ir už viską, savo kainą jau sumokėjau skausmu...
2010 m. gruodžio 25 d., šeštadienis
2010 m. gruodžio 3 d., penktadienis
Miss.
Gyvenimas žaidimas su taisyklėmis, pamokomis. Jos nėra tokios nuobodžios kaip mokykloje, anaiptol. Labiau skaudžios.
Ir kai myli žmogų, taip stipriai, kaip niekas negali įsivaizduoti, apanki. Nematai, tiesos, idealizuoji ir didžiausios klaidos, pasidaro nepastebimos.
Vėliau keitiesi, užsidarai ir kenti ilgą ir sunkią kančią savyje, kai pabundi iš sapno, kuris trunka ne taip jau ir ilgai tik 0,4 s.
Ir supranti klaidų, bei draugystės prasmę savo gyvenime. Atsiveria bedugnės kraštas į kurį krenti. Norėtum nukristi į jo balso jūrą, įsikibti į minčių verpetą, tačiau negali, nes beviltiškai slysti sudužusio stiklo paviršiumi ir negali įsikibti, šukės smulkios ir jos pjausto tave.
Velniškai norėtum grįžti į tą dieną, nuo kurios viskas prasidėjo ir sustoti laike, tarsi tai tęstūsi amžinybę. Nepaliaujamai galvoji apie žmogų virtusį dalimi tavo gyvenimo. Viskas ne tik, kad neišsitrina, tačiau tik dar labiau ryškėja, o tau vis sunkiau.
Ilgiesi taip, jog bet ką atiduotum už jo balso skambesį ir porą žodžių, imi telefoną į rankas ir vėl padedi ant stalo, ir taip tūkstančius kartų, begalo, bekrašto.
Mintys primena apie dienas, juoką ir meilę, ir skruostu nubėga ašara.
Žinai, tik vieną dalyką, kuris tave slegia : tau velniškai trūksta jo meilės, ir tai tęsis dar daug metų.
Ir kai myli žmogų, taip stipriai, kaip niekas negali įsivaizduoti, apanki. Nematai, tiesos, idealizuoji ir didžiausios klaidos, pasidaro nepastebimos.
Vėliau keitiesi, užsidarai ir kenti ilgą ir sunkią kančią savyje, kai pabundi iš sapno, kuris trunka ne taip jau ir ilgai tik 0,4 s.
Ir supranti klaidų, bei draugystės prasmę savo gyvenime. Atsiveria bedugnės kraštas į kurį krenti. Norėtum nukristi į jo balso jūrą, įsikibti į minčių verpetą, tačiau negali, nes beviltiškai slysti sudužusio stiklo paviršiumi ir negali įsikibti, šukės smulkios ir jos pjausto tave.
Velniškai norėtum grįžti į tą dieną, nuo kurios viskas prasidėjo ir sustoti laike, tarsi tai tęstūsi amžinybę. Nepaliaujamai galvoji apie žmogų virtusį dalimi tavo gyvenimo. Viskas ne tik, kad neišsitrina, tačiau tik dar labiau ryškėja, o tau vis sunkiau.
Ilgiesi taip, jog bet ką atiduotum už jo balso skambesį ir porą žodžių, imi telefoną į rankas ir vėl padedi ant stalo, ir taip tūkstančius kartų, begalo, bekrašto.
Mintys primena apie dienas, juoką ir meilę, ir skruostu nubėga ašara.
Žinai, tik vieną dalyką, kuris tave slegia : tau velniškai trūksta jo meilės, ir tai tęsis dar daug metų.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
