Aš taip nekenčiu Kalėdų...

Keistas buvo Kūčių vakaras. Ne todėl, kad buvo, kažkas įpasto ar anaiptol keisto, ne... Vakaras buvo toks kasdieniškas kaip ir visi kiti.
Tačiau žinote... Sapnavau keistą sapną. Ko iki tol nesu sapnavusi. O dar sakoma, jog sapnai pildosi... Ir tai yra metų sensacija.
Sapnavau, jog mūsų klasė buvo perkelta į Biržų Saulės gimnaziją. Velniava, - pagalvojau. Bet aplinka man ten buvo artimesnė už namus. Ir nepažįstami žmonės man buvo, kaip gryno oro gurkšnis. Sapnavau kelis pažįstamus tarp jų ir Vidmantą. Keista, tačiau pertaraukas leisdavome kartu (dar keisčiau, jog jis man nėra toks artimas, koks galbūt galėtų būti) Visa tai prievertė susimąstyti. Netgi norėjau parašyti Vidmantui sveikinimą Kalėdų proga. Tačiau susilaikiau, gal taip ir geriau...
Galbūt prisiminimai mane prislėgė, galbūt nepraeinantis galvos skausmas (trunkantis jau bemaž 2 savaites) Jau neįsivaizduoju, ką reiškia jausmas, kai neskauda galvos. Turbūt nieko rimto. Praeis.
Tokios nuostabios mano atostogos, kančios už tai ką blogo padariau ir aš žinau tai. Atsiprašau visų ir už viską, savo kainą jau sumokėjau skausmu...