2011 m. kovo 29 d., antradienis

Ir aš šoksiu tau mirties šokį mielasis, tavo laidotuvių dieną.
Ir niekas tavęs nepasigailės, ir niekam miręs tu nerūpėsi.
Ir aš šoksiu kruviną šokį ir žiedlapiais snigs man ant veido.
Ir mirsi viltim paskutine išgirsti tą šokį, pamatyt jį.

2011 m. kovo 15 d., antradienis

My happy ending

Juk nieko nėra baisiau nei matyti mane laimingą ar ne? O taip... Tai žinok, kad laimingesnio žmogaus už mane niekur kitur nerastum.
Naktis buvo nuostabi. Su juo. Taaaip su juo. Geras ar ne? Aš ir nebūčiau patikėjusi. O geriausia, tai jog niekas apie tai nežino. Laimė, kai gali ją dalintis savyje. Laimė mylėti, laimė nekęsti.

2011 m. kovo 13 d., sekmadienis

Lalalalalala...

Hoho kokia graži už lango diena! Bet aš turiu sėdėti čia. Taip čia ir ruošti namų darbus. Jų daug. Nesvarbu.
Buvo Ievos gimtadienis, buvo Arno gimtadienis, bet apie viską nuo pradžių. Prisiminiau anuomet patirtą laimę ir kančios tęsinį šiandien. T.y liūdesį. Nuo ko net nežinau. Galbūt pasiilgau tų laikų.
Nors Edvinas man jau seniai nebepatinka, o ir tiesiog. Viskas kitaip. Aš daug galvojau apie ateitį, ir jei man nepasiseks su egzaminais nusižudysiu. Ne dėl to, kad ''O varge man nepasisekė, nebenoriu gyvent'' Ne... Tiesiog neturėsiu iš ko mokėti už mokslus. Mamai dabar ypač reikia piningų, o ir viena problema bus mažiau.
O prieš tai paversiu fyfium savo brolį, padovanosiu jam auskaro įvėrimą. Jis bus tai ko neliks po manęs.

2011 m. kovo 8 d., antradienis

Special for Ruslanas.

I love you. Like yesterday, like today, like tomorrow, like always.
Nuostabu!
Gavau tulpę (netgi nuo Arno!!!) Ir nuo dar kai ko. Žinoma.
Istorijos bandomasis, buvo visai pakenčiamas, nors per egzaminą kur kas labiau susivarysiu, bet neesmė.
Be to šiandien sulaukiau nemažai komplimentų (o taip man tai patinka), dievinu pavasarį.

2011 m. kovo 7 d., pirmadienis

Lucky. Very.

Vat. Šiandien atsitrenkiau į vieną ketvirtoką. Žinau, kad jis Algis ir žinau, kad jis žiaurus forsas, bet nežinojau, kad jis Petruškevičius.
Klasiokės pasakė. Aš vos žandikaulį nulaikiau.
Tai aišku, man gi visad taip. Visad. Great.
Laukiu nesulaukiu, kada išvarysiu į Londoną.

2011 m. kovo 6 d., sekmadienis

I'm so lonely broken angel...
I'm so lonely listen to my heart...
What a lonely broken angel...
Come and save me before I fall apart.

Death.

Šianakt sapnavau savo senelį. Jis buvo toks jaunas. Dar tada kai buvo karininkas. Kažką ėmė iš mašinų, turbūt ginklus. Pamojavo man ranka ir nusišypsojo, aš pribėgau ir ėmiau verkti, kaip maža mergaitė. (Kai jis mirė man buvo vos 3 metai, tačiau aš prisimenu viską, kiekvieną smulkmeną, kiekvieną dieną, kiekvieną šypseną ir apkabinimą. Viską) Taigi... Aš pribėgau prie jo ir mes pradėjome kalbėtis. Tiksliau kalbėjo jis, nes aš tik ryjau ašaras ir nepratariau nei žodžio, tiesiog klausiau. O jis man sakė :
- Miglute, nepasitikėk tu juo, jis tau suteiks gilaus skausmo. Ir neverk, man širdis plyšta tave tokią matant. Tu juk žinai, kad aš ir ne tik aš bet ir tavo tėtis labai tave mylim ir saugom. Žinau ką sakau tu tai irgi žinai. Ir apkabina, o aš dar labiau imu verkt.
Aš žinau, jis mane saugo, jis mane pabučiuoja prieš užmiegant. Aš jaučiu tai.
Man taip trūksta senelio. Jis mane visad labiau mylėjo nei Gintarą, turbūt todėl, kad mergaitė. Jis man nupikdavo ledų ir braškių raudonų, raudonų... Pamenu visus tuos rytus. Ir man jų labai trūkta.
Senelis miręs jau... 14 metų... Dieve kaip greitai lekia laikas. Nors tada ir nieko nesupratau, tačiau mažoje širdutėje pajutau tuštumą, Begalo didelę.
Reiktų aplankyti tėtį.... Jam taip pat nedaug liko... Žinau, kad kai jo neteksiu visiškai palūšiu, nes daugiau neturėsiu nieko tokio artimo. Niekada. Nors jis ir bus visad šalia manęs, tačiau... Aš nenoriu likti viena.

2011 m. kovo 5 d., šeštadienis

Gintarė

Negalėčiau neaprašyti ir tos nuostabios mergaitės.
Vienu žodžiu turėčiau Edvinui padėkoti, už jo mirtį, kitaip nebūčiau su ja susipažinusi.
Net pamenu, jog tai buvo kovo 26 d. 18.00 aš gaunu nuo jos sms. Nes tas... šizofrenikas aišku nenorėjo palikti manęs nežinioje. Taigi... Vėliau ėmėmės detektyvinio darbo kurį beja tęsiam ir šiandien tik kita tema.
Pamenu, jog viską aiškinomės iki smulkmenų, susirašinėjome apie viską. Ir tiesiog linksmai gyvenome. Gaila išregistravau pastarąją one.lt anketą su visomis sms žinutėmis jos forume, o ten juk buvo smagiausia dalis...
O geriausia buvo, kai suplanavome susitikti.
1. Aš važiavau viena.
2. Nepažinojau tų kraštų.
3. Niekada nebuvau mačiusi, nei Gintarės nei jos sesers.
Taigi bandžiau savo laimę. Mes net telefonu niekada nebuvom kalbėjusios. O ji dar kaip mane išgąsdino. Paleido mane prie kapinių, o kelias išsiskiria į dvi dalis (gyvenamąją ir bomžų rajoną) tagi ji man neatrašė, tad aš skambinau, nes man jau kojos iš baimės drebėjo (tikrai drebėjo), ji atsiliepė :
- Ką kaip tai prie kapinių? Pas mus nėra jokių kapinių.
- KĄĄ?? KAIP TAI NĖRA?
- Juokauju.
Vos širdies smūgio negavau.
Susipažinau su labai miela jos šeima ir leidomės į linksmiausią mūsų gyvenimo dalį. Tas laikas praleistas ten... Aš vėl noriu. Nes mes juokėmės. Iš visko. Gyvenimas buvo toks gražus, kad... dabar net verkt norisi pagalvojus.
Mes pažįstamos jau 3 metus, nors atrodo, kad visą gyvenimą. Mūsų nuomonės ir požiūriai sutampa visais gyvenimo atvėjais. Mūsų močiutės tikros dvynės!
Ir dabar viskas bus kitaip. Nes mes pradedame naują, savarankišką gyvenimą. (Kažkodėl tikiuosi, jog gyvensim kartu, arba bent jau netoli viena kitos, kartu varysim į Edinburgą lankyti Scott arn Sarah) Taip ir bus... Velniškai jos pasiilgau, nes ji žmogus, kuris visada su manimi. Žmogus, kuris supras be žodžių.
Kartais susitikimas negali atstoti net pusės sms žinutės žodžio. Tai tiesa, realiai man jos trūksta. Labai. Netgi dabar. Ypač dabar.

Strange effect.

Nusprendžiau mesti lauk juodą savo garderobą ir atsisveikinti su savo maištaujančia ir šokiruojančia (?) išvaizda. Neee aš nebūsiu fyfa. Ne aš nesirengsiu treningų. Grįšiu prie to kokia buvau ankščiau - paprastutė.
Kitavertus manau, kad ir kaip atrodyčiau, jei jam patinku kokia esu, tai koks skirtumas kaip rengsiuosi.
Šiaip jau esmė visai ne tame. O kame, dar sunkiau net pradėti aiškinti. Nesuprantu kas man darosi. Rimtai. Jaučiu, kad bendravimas su juo man pavojingas, nes jis gali mane pakeisti, kaip tik nori. Jeigu jis būtų tikras mulkis (nors gal toks ir yra) vis dėl to aš mažiau kreipčiau į tai dėmesį, o dabar netgi nepripažinčiau to. Net dėl savęs.
Nebenoriu, kad būtų taip kaip buvo ankščiau. Man jau bloga nuo to susižavėjimo ir aš visai nenoriu (!) žengti puskilometrį atgal, kai taip sunkiai nuėjau tiek daug kelio.
Ir mano noras pasikeisti... Tik tam, kad jam patikčiau dar labiau. Prisimenu jo žodžius, kuo puikiausiai.
Kažkodėl maniau, kad atprasti daug lengiau. Bet kaip žinoti, ar jis tikras? Kaip įsitikinti?
 Jau žinau... Ir kai patikrinsiu viskas bus baigta. Galutinai. Visi ryšiai nutraukti, kitaip aš po velnių neturėsiu savo gyvenimo. Niekaip nenulipsiu nuo priklausomybės. Taip ilgiau nebegali tęstis. Arba dabar, arba niekada.
O aš žinau, kad visa tai tik iliuzija. Miražas. Jei reikės, sugriausiu visą ką pastačiau, kad tik niekada daugiau tai nebepasikartotų.
O jei jis iš tiesų yra? O jei aš prarandu gyvenimo šansą? Velniava.... Kaip man pasitikėti juo ir kaip man žinoti tiesą?
Labai paprastai, dingti iš jo gyvenimo. Visam laikui. Naikinti viską, per ką mes dar kadanors galėtume susitikti. Bus sunku, bet aš tai įveiksiu. Įveikiau dar daugiau įveiksiu ir tai.
Viskas turi baigtis dabar. Net jei prireiks viso gyvenimo jį pamiršti.

2011 m. kovo 4 d., penktadienis

Mhm...


My.  Argi ne gražutis? Jis ne tik mielas išore, bet ir vidum, o vidus jo kur kas tauresnis.
O svarbiausia, kad jis ne mano fantazijos vaisius, aš jį galiu paliesti (!) ir pabučiuoti žinoma, apkabinti irgi. Jis tikras, jis nuolat prieš mano akis. Jis man nemeluoja, jis manęs neskaudina, jis mane saugo. Jis tai, ką turiu brangiausio. Jis mano šviesa tunelio gale.
Ilgai, ilgai prašiau aš jo nuotraukos, tačiau tik visai neseniai gavau. Ir taip aš pažadėjau, jos niekam nerodyt, mylėt ir saugot kaip save pačią. Tačiau, jei vieną dieną keliai išsiskirtų ir aš jį ištrinčiau iš savo gyvenimo, noriu, kad nuotrauka liktų čia.
Now I love you my angel.

2011 m. kovo 3 d., ketvirtadienis

Mine.

Mano, mano, mano. Visada. Visur.
Ką gi atėjo laikas pašnekėti apie paslaptingąjį mano mylimąjį. Jis toks dieviškas, jog net negaliu patikėt, kad jis mano. Dėl saugumo sumetimų nerašysiu jo pilno vardo, jis ir taip labai paslaptingas, ir aš vos ne vos išmaldavau jo nuotraukos.
So. V. gimė visai kitur nei gyvenu aš. Panevežyje. Kadangi vaikinas ramios sielos ir jam labiau priimtinesnis ramus gyvenimas persikėlė gyventi netoli Kupiškio. Į Migonis, nes ten turėjo namą, kurį jam paliko mirę seneliai. Man sunku patikėti, kad toks kaip jis persikėlė gyventi ten. Ten juk visiška tuštuma. Absoliuti. Tačiau. Jis tai siejo su Gucevičiumi, pastarasis prieš kelis amžius gimė ten, taigi... V. labai patinka ta asmenybė, todėl jis ir pesikėlė į nuošalesnę vietovę, savo gyvenimą tęsti. Kadangi jis absoliutus romantikas visad laiką leisdavo prie ežeriuko, netoli nuo jo namų esančio. Ką gi... Iš esmės mes jau pažįstami kur kas seniau, tačiau niekas nesuuodė apie tai, nes niekam ir nenorėjau pasakoti. Taigi... susitikome mes prie to ežero, nes išmaldavau mamą, kad mane ten nuvežtų. Kaip aš galiu nepažinoti savo gimtųjų kraštų? O ežero aš net mačiusi nebuvau. Nuvažiavom. Vakaras. Ir pamačiau aš jį ant tiltelio sėdintį ir kažkokią knygą vartantį. Šalia gulėjo fotoaparatas. Jis buvo dieviškai gražus, ilgesni plaukai krito jam ant veido ir apnuoginto kaklo. Paprašiau mamos, kad dingtų, ir pasakiau, kad parsirasiu namo greičiau nei ji spės išvažiuoti. Ji suprato mano užuominą ir dingo. Atsisėdau ant to paties tiltelio, vaikinas nužvelgė mane, tačiau nepratarė nė žodžio. Ir tada kažkaip aš jį užkalbinau.
Mes bendravome ilgai, iki šiandien. Jis važiuodavo pas mane, aš pas jį. Buvo tiesiog geri draugai. Kada mus pamatė kartu, suvėliau, kad susipažinome kątik. Tačiau daugiau nekibo.
Ir visai neseniai jis pasiūlė man draugauti, nes kaip sakė, be manęs jam negyvenimas. O jis toks tobulas, jog žodžių trūksta. Tik aš bijau, kad viskas nesibaigtų. Per mane.
Dėl manęs jis pasikeitė šukuoseną, tokią, kokia man patinka, truputį šokiravo, netikėta.
Jis iš ramios asmenybės virto vėjavaikiu, nes man tokie labiau patinka, jis kardinaliai darė viską, kas man patinka. Aš žinau, kad už mane ir gyvenimą atiduotų. Begalo atsidavęs vaikinukas.Kiekvieną dieną pas mane praleidžiantis vis daugiau laiko, nes šioks toks atstumas jam nekliūtis. Mama jam net leidžia pas mus pasilikti, kai būna labai vėlu ir jam tiesiog nelieka kitos išeities.
O geriausia, jog jis manęs nė kiek nepavydi. Nė trupučio ir duoda man absoliučią laisvę. Kartais noriu, kad pavydėtų. Bet tik kartais.
Be to jis nemėgsta, kai pasakoju apie jį kitiems, tačiau į dienoraštį leidžia rašyti kiek tik noriu, kadangi dienoraštis internetinis, tikiuosi jis pernelyg nesupyks, vis vien jo niekas neskaito.
Ah... lovely mine.

2011 m. kovo 2 d., trečiadienis

History

Dabar turėčiau ją mokytis, nes bandomasis ne už kalnų. Tačiau.
Aš prisiminiau netolimą istoriją, kada gulėjau ligoninėje. Ir dienoraštį, damn... aš jį vis dar turiu su visais įrašais.
1 diena
Man siaubingai skauda galvą, pykina ir jaučiu silpnumą, todėl mama nusprendė įgrūsti mane į tą beprotnamį vadinamą ligonine. Nė už ką nebūčiau sutikusi, tačiau skausmo nebegalėjau ištverti...
Iš pirmo žvilgsnio ligoninė, pasirodė tokia didelė ir graži. Mus pasitiko gana maloni gydytoja, kuri turėjo prižiūrėti mane.
Mane įzoliavo su geriausiu ligoninėje VIP kambariu. Pamačius gerokai nustebau. Buvo spintelės, tv, šaldytuvas ir net atskiras vonios kambarys. Great! Va čia tai atostogos. O pro langą matyti bažnyčios bokštai ir miesto panorama.
2 diena
Rytas žavus, pro langą blausiai šviečia saulė ir apie 7 ryto aš jau gyva (seselės nė už ką neleidžia miegoti). Taigi... gyvenau 6 aukšte, buvau nusilpusi ir vos stovinti ant kojų. Prasidėjo didžiojo pastato pažintis, man jis priminė milžinišką Dublino airport, tik kad ten baltų chalatų mažiau. Vienai truputį baugu vaikščioti klaidžiais koridoriais, bet reikia, nes laukia pažintis su krūva gydytojų...
3 diena
Šiandien buvo atėjęs ponas Radzevičius, tolima giminė, visiškai nutrūkę ryšiai, ir mano didelė nuostaba, tikrai nesitikėjau, tikrai. (po dviejų savaičių kai palikau ligoninę, žmogelis paliko šį pasaulį.) Tada kai netikėtai sulaukiau svečių, ką tik buvau išgėrusi lašelinę ir velniškai norėjau miego. Išgirdau, tik kad kažkas manęs teiraujasi už durų.
Velniškai laukiu, kada ateis Gintaras, jis man žadėjo. Ma bro garbės žodis. Ir jis atėjo! Diev, kaip man buvo smagu ir kaip gera matyt pažįstamą veidą, tarp jau spėjusių įkirėti žalių sienų. Tikrai norėjau, kad jis pasiliktų ilgiau nei 2 valandoms, nes tikrai pakėlė nuotaiką ir gyvenimo kokybę ten. Vos nepradėjau verkt, kai jam jau eiti reikėjo... Ir kaip tik tada pamačiau kelis vertus dėmesio vaikinus.
4 diena
Miegojau nuostabiai ir nuotaika pakili, galbūt todėl, kad jau greit dingsiu iš čia t.y jau pragyvenau pusę gyvenimo čia. O be to savijauta gera ir saulė šviečia. Labai gražus rytas. Laukiu mamos. Žinoma ji atvažiavo, bet ne kad padėtų, o kad sunervintų :
- Tas turi būti čia.. ahą... kodėl neapsitvarkai, vaikšto gydytoja ir sesutės (nesitvarkau, nes man taip patinka po velnių!)
Vėliau Arnui pravedžiau ekskursiją po ligoninę ir parodžiau ilgąjį koridorių, bet tas mulkis nesusižavėjo. Aišku tuo metu aš jį vistiek mylėjau.
Tačiau vakare, atvyko manęs aplankyti krikštomama kurios nemačiau... oh gad... tikrai ilgai. Auglys ją beveik suėdęs. Ji buvo su drauge, kuri prievarta prikimšo mano smegenis meile gyvenimui. Ir man atsivėrė akys.
5 diena
Savaitės pabaiga. Nieko ypatingo nenutiko, tačiau atgavau pasitikėjimą savimi ir sulaužiau susikaustymą, buvau kupina laimės ir tai matė aplinkiniai. Atkreipiau praeinančio gražaus vaikino dėmesį, nors esu tikra, jis turi merginą, tačiau sekundei aš pasiskolinau jo žvilgsnį ir mintis.
6 diena
Neįprasta, bet ne ką mažiau kupina džiaugsmo.
Pirmiausia sužinojau apie Drygo sugrįžimą, fantastiškai apsidžiaugiau ir net nustebau. Beja kadanors aš jam parašysiu knygą.
Antra... jau greit grįšiu į namus ir...
Hoho man sekasi. Žavus gydytojėlis ėmė manimi rūpintis, nes jo praktikantė turėjo pastatyti lašelinę man. Aišku jis kažkodėl iš pradžių baidėsi manęs, bet vėliau jei tik kas ir kur visada visą info jis man perduoda. Beja suvalgius lašelinę jis turėjo ištraukt adatą iš venos (mano ranka buvo badoma, pamėlynavusi, kaip kokios narkomanės.) taigi jis buvo labai atsargus, jam net rankos drebėjo, o rankos buvo švelnios ir šaltos. Aišku vėliau seselės prašė turbūt jo mane į valgyklą nunešti, nes aš ten nė karto nenuėjau, bet atsisakiau. Man tas maistas šlykštus, be to mama atvežė tiek, kad būtų užtekę visam mėnesiui.
7 diena
PAGALIAU NAMO. Aišku tas gydytojas manęs nepaliko ramybėj iki paskutinės minutės bet tai neesmė. Velniškai noriu namo. Net dangus ten šviesesnis ir mielesnis.

1 minute

What a hell? Okay jau lyg ir buvo aišku, kad jie vėl man meluoja. Tai iš kur tada Žilvis traukia tokias nesveikai gražias ir kogero lietuviškas nuotraukas?
Bent jau tas geležinkelis tai tikrai lietuviškas. Žoodžiu... Nieko nebesuprantu. Gal geriau ir nebesigilinsiu, nes sužinot kaip yra iš tiesų galėčiau tik susitikus su juo, bet kaip susitiksiu, kai jis už jūrų marių (?) Arba meluoja arba ne. Tebūnie tai bus jo sąžinės reikalas, nes iš tiesų visa tai reikšmės nebeturi.
Oh gad prasidėjo tikras gyvenimas (!) matematikos kontrolinius darbus rašysiu naudodamasi viskuo, VISKUO. Geriau mokytoja sugalvoti net nebegalėjo... Sunkoka diena, visada sunkūs trečiadieniai, o dar tas anglų bandomasis...
A vat man dar vienas bajeris patiko. Paklausė Indrė, kokius egzaminus žadu laikyt, atsakiau. Vos nepasakė, kad esu totali debilė, jog taip optimistiškai plaukiu pasroviui ir pasirenku tik 3 egzaminus. Ir kas jai darbo, kokį velnią žadu laikyt? Lyg ir ne jos reikalas spręst kaip gyvenu, tuo labiau mokausi. Manau jog geriau išlaikyti 3 egzaminus, nei 1 atsarginio išviso neišlaikyt. Laiko gaišimas ir nervų gadinimas... Bet kaip man paaiškinti tai, tai pusprotei? Ne, aš ir nesistengiu, nes tai papraščiausiai ne jos reikalas. Aš jos tiesiog negaliu pakęsti.

2011 m. kovo 1 d., antradienis

Cherry, cherry lady : D

Yeah I'm not blueberry, (nors man labiau patinka) I'm cherry still cherry.
So long and goodbye... So long and goodbye... Maybe someday.
Ho ho ho. I know the true, i know the true.
Vakar atsitiktinai pamačiau kažkokį Lauryną iš Užupio, užkalbinau ir viskas pasidarė aišku. Tik šį kart nebekelsiu vėjo ir išviso net neužsiminsiu, be to kokia juk prasmė? Visvien ginsis ir galiausiai bėgs nuo manęs bijodami, kad vėl nepradėčiau keršyt ir panašiai... Man labiau patinka dabartiniai sąntykiai. Be to ir Žilvinas toks perdėtai draugiškas, taip pat atgavau jo pasitikėjimą ir tiesiog. Viskas pasikeitė, pasikeičiau aš kaip asmenybė.
Aišku, kažkaip būtų faina susitikti kada ir išgerti arbatos senamiestyje. (Tolima, tolima svajonė)
Pakalbėti, kaip suaugusiems žmonėms. Kažkaip pripažinčiau tą asmenį, net jei tai būtų ir Vidmantas ar bet koks kitas žmogus. Viskas kas praėjo sulygino viską su laiku ir nebeliko melo nuotrupų ir apgavystės jausmo. Kaip yra taip, jie irgi žmonės ir aš juos draugiškai myliu.
Labiausiai man patiko skambučiai iš ryto, su tyla kitame ryšio gale. Žinau, kad tai buvo vienas iš jų ir netgi norėčiau sulaukti daugiau panašių skambučių. Kodėl? Nes tada jautiesi kažkam reikalinga ir svarbi.
Kad jau apie tai prakalbau. Mano brolis susirado draugę ir susirašinėja ištisą parą. Ir kiekvienas jam skirtas sms mane liūdina. Why? Todėl, kad prisimenu laikus, kada kažkam buvau svarbi, kad kažkas man rašydavo domėdavosi manim, pasakodavo apie save, prikeldavo ir užmigdydavo. Ir su kiekvienu sms pajuntu, kaip man to trūksta. Ir nei vienas žmogus to nepakeis, net ir negali pakeisti, nes tai unikalu, nes tai nepakartojama. Shit... Apie tai pagalvojus visada susigraudinu. Ir kodėl? Ir kodėl jei viskas taip? Todėl, kad jie man buvo svarbūs. Žmonės iš kurių visad gaudavau supratimą ir pagalbą. Po visko aš atsiribojau nuo visų ir dabar su niekuo nebendrauju. O tai reiškia, kad esu aš ir tik aš su savim. Ir tai išdrįstu rašyti tik todėl, kad žinau, jog niekas to neskaitys. Bet tas atsiribojimas nedavė nieko gero, visad tiek nedaug trūkdavo iki amžinybės. Telefoną nešiojuosi tik dėl laikrodžio... Apgailėtina, bet grynų gryniausia tiesa...