OMFG

Gerai baigiu tas nesąmones, nes man nebejuokinga. Man BAISU. Kojos dreba tikrąja ta žodžio prasme, nes visai atsitiktinai radau žmogų, kuris pribloškė.
Jaučiu, kad tuoj apsiverksiu. Damn damn... negali tai būti tiesa... Negali... Aš sapnuoju ir kai pabusiu viskas bus kaip buvę.
Viešpatie... Ir už ką man taip žiauriai?
Man net oda pašiurpo. Ką daryt... eit toliau? Dar niekada nejaučiau, kad man gali būti taip baisu.

Old lovers

Taip pat noriu skirti trupučiuką vietos ir senoms meilėms, nemeilėms ar kaip bepavadintum žmonėms dėl kurių buvau pametusi galvą.
Tomas. Velniškai įdomus asmuo dėl kurio buvau pametus galvą kokius metus. Tačiau nors šiuo metu ir vyksta mums kartu pamoka, man jis jau senokai nebeįdomus. Seniau buvo paprastesnis ir mielesnis.
Aurimas. Damn nieko apie jį nežinau jau gal 3 metus ir nelabai įdomu.
Dovydas. Mmm... O jo aš kartais pasiilgstu. Savotiškai mielas, visada rėždavo tai ką galvoja ir šiaip toks saldutis buvo. Taip pat dingęs be žinių bemaž 2 metus jei tik nedaugiau.
Ką aš po to įsimylėjau... Faak net nepamenu. Lets think.
Aaa po to buvo kitas Dovydas. Bet kaip greitai įstrigo į mintis, taip pat greitai ir iškrito.
Marius. Jam jaučiu simpatiją ir gailestį, dėl to koks tapo dėl mano kaltės. Kartais sapnuoju jį, kartais staiga prisimenu, akivaizdu, kad jis vis dar apie mane galvoja, nors nemanau, kad mūsų keliai dar kada nors susikirs. Jis per daug geras buvo (niekada nepamiršiu apkabinimo prieš atsisveikinant).
Silvestras... Mano nelaimėlis. Tikra tragedija. Dabar visiškai degradavęs, ištinęs nuo per didelio alkoholio kiekio, akivaizdu, kad šiek tiek žvilgčioja į mane, bet iš mano pusės nieko panašaus nebesulauks.
Žilvinas. Truputį persūdytos iliuzijos ir nesveiko susižavėjimo, tačiau nieko rimto išsigydžiau. Narkotikas, nuo kurio nebeesu priklausoma. Mielas visai, norėčiau kada nors išgerti su juo kavos ar arbatos ir tiesiog pasišnekučiuoti.
Konstantinas. Per daug tobulas man.
V. Vaikinukas su galva ant pečių. Žavingas ir mielas, mano svajonių ir troškimų pildytojas, dabartinis susižavėjimo obijektas, slapta, intriguojanti draugystė. Thanks of gad jam internetiniai puslapiai nereikalingi. Išmintingas, kartais net labai saldus.
O tiems kurie liko man už nugaros ir vis dar nori atsukti laiką atgal, norėčiau padėkoti už gražias akimirkas ir atsiprašyti už visus mano sukeltus nemalonumus, visi mes žmonės, visi klystantys.

Nuostabu (!)

Aš tokia laiminga, laiminga, laiminga...
Tiesiog netelpu savyje (!) Bet iš pradžių noriu įamžinti penktadienio vakarą kuris buvo toks smagus, net šiek tiek juokingas. Ką gi varėme į vadinamuosius šokius, aišku nei vieno malonaus žmogaus ten nesutikau, bet Ieva išsitempė, ką gi... Šokome su kažkokiomis jos draugėmis, kurias mačiau pirmą kart gyvenime turbūt (taip aš nesidomiu savo mokyklos sudėtimi), o mergina buvo su savo vaikinu. Jis buvo tamsiaplaukis smulkaus sudėjimo, atrodė, kaip forsas, nors turėjo fyfos priemaišų. Veidas simpatiškas visai. O juokingiausia, jog bučiuodamas savo panelę jis spoksojo į mane, visą vakarą ir man dėl to buvo truputį juokinga, nes jis akivaizdžiai neatplėšė nuo manęs akių (varge, vargeli). Linksmas nutikimas.
Kartais pagalvoju, kad galėčiau būti drąsesnė, galbūt tada gyvenimas Kupiškyje nebūtų buvęs toks nepakenčiamas.
Na o šiandien sužinojau, kad išlaikiau anglų bandomąjį (visiškai nesitikėjau), bet norėjau pradėt šokinėti tiesiai prieš mokytoją. Visiškai nugalėjau egzaminų baimę ir tai yra labai gerai, tačiau nežinau ką daryt su tuo medučiu kuris mane įsimylėjęs ir net negalvoja paleisti manęs (?) Dabar noriu visą dėmesį skirti mokslams, kad bučiau patenkinta egzamino rezultatais. Palikt jį man ar ne? What to do? I'll think about it.
A vat vienas įdomus ir netgi keistas nutikimas. Žilvinas Petruškevičius ar dievai žino kas jis ten. Žodžiu jis išpildė mano prašymą, nors akivaizdžiai nė velnio manim nepasitiki (na ir ką aš padarysiu, kad nepasitiki?) Atvirai tai man kažkaip jau pradeda nusibosti bėgioti paskui jį ir bandyti sužavėti, pati žinau, kad neįmanoma ir tai pradedu realizuoti jau po metų (pažanga). Ir po truputį jaučiu, kad iš viso to kas buvo nebelieka nieko, tik šypsena prisiminus. O kaip apsėsta buvau, nes man reikėjo jo (nors ir pati nežinau kam), bet nebereikia, nebereikia, nebereikia (!) Wooho! jaučiuosi laisva, myliu laisvę ir nepriklausomybę nuo nieko.

Whatever it would be.

Nesijaudink, aš labai nesužeisiu, tik pažiūrėsiu, kokią beprotybės ribą gali pasiekti trumpam netekęs manęs. Juk žinau, kad beprotiškai myli ir dėl meilės padarytum bet ką.
Juk žinai, kad ir aš tave myliu, nors bijai tai sau pripažinti. Mes gimėme ir esame sukurti vienas kitam. Ir niekas, niekas negali mūsų išskirti. Nes aš tau kaip narkotikai, nes tu man kaip deguonis, nes mes negalime vienas be kito gyventi...
Ar paaukotum savo gyvenimą dėl manojo? Ar nepaleistum net jei nagais plėšyčiau tau krūtinę? Ar myli taip stipriai, jog perliptum savo principus?
O aš perlipčiau, nes už meilę tau paaukočiau daugiau nei gyvenimą, sapnus, svajones, iliuzijas, realybę.
Aš atiduočiau pusę savęs, kad kaskart galėčiau girdėti tavo balsą, jausti tavo šilumą ir apkabinimus.
Žinau, kad meilė veda link beprotybės, mus abu ir tik mus, nes mes siekiame pačios plačiausios begalybės. Atiduok man save ir pasiimk dalį manęs, kad turėtum dėl ko gyventi ir kvėpuoti.
Tu esi mano gyvenimo veidrodis ir niekas negali jo sudaužyti, nes tik aš galiu jį mylėti ir gerėtis juo. Nes tu nuostabus, nes tu tobulybė, nes tu sieki plačiausią, beribę begalybę, nes tu mano jausmų idilė, nes tu tai dėl ko kitos miršta.
Ir mes kartu jau daugybę amžių. Ir man patinka žaisminga tavo vaidyba, tai palaiminga dalyba iš mano širdies. Esi mano ir niekas negali pakeisti likimo, jei tu manam kelyje niekas negali tavęs patraukti.

Nuostabus vakaras.

Vakarykštis vakaras buvo fantastiškas, tiesiog nuostabus. O viskas prasidėjo nuo sms 'Sveika, šiandien tu laisva?' žinoma dėl jo aš būčiau metusi bet kokius darbus. Jis pasiūlė ateiti prie Kupos pakrantės netoli geležinkelio, kalbėjo rimtai tad truputį išsigandau. Jis pasitiko mane takelyje netoli geležinkelio. Švietė mėnulis, buvo giedra ir matėsi žvaigždės takelis buvo neapsakomai šviesus nuo sniego. Jis pasitiko mane su šypsena ir aš akimirksniu nusiraminau, užrišo akis šilkine skraiste ir atsargiai vedė taku. Priėjome kažkokią vietovę, nieko nemačiau bet jaučiau šviesą. Atsimerkiau ir ten buvo galybė žvakučių ir daug gėlių, po medžių šakomis, visa tai atrodė magiškai nuostabiai... Mes bučiavomės, bučiavomės, bučiavomės... Tai buvo nuostabu. Romantiškiausias vakaras koks tik galėjo būti.
Bet užteks to medaus, vėliau gali pasidaryti per saldu. Prisiminiau vieną grupę, kurią vaikystėje labai mėgau. Lemon Joy... Buvau pamišusi dėl jų, tiksliau man patiko Igoris. Bet jų muzika liko iki šiandien : ''Pamiršk mane'', ''Mylėt tave taip beprotiška ir keista''... Ir prisiminiau save, mažutę dar visai, tačiau nepažinusią klaikaus pasaulio. Taip gera prisiminti tuos senus laikus... Velniškai norėčiau grįžti į tuos laikus, kada buvome vaikai ir tiesiog slankiojome tuščiais laukais, maišėme sniegą su žeme, šėlome ir tiesiog gerai leidome laiką, tai buvo nuostabu... Nepakartojama. Jei tik galėčiau nors vienai, vienintelei dienai grįžti į praeitį...
O taip pat pamenu, kaip buvau susižavėjusi Vudžiu, varge, vargeli dabar juokinga net kai prisimenu, tačiau tada kai pirmą kartą pamačiau jį po koncerto, na po kurio turėjome paimti iš jo interviu vos nenualpau iš laimės. Vis dar turiu kažkur nuotrauką su juo, svajinga svajonė kuri atėjo ir taip pat greitai praėjo. Pastebėjau, kad mano santykiai neapseina be tragizmo. Įdomu kaip viskas klostysis toliau, nes tas saldumo skonis man gali greitai apkarsti. Kodėl? Todėl, kad idealūs sąntykiai yra nuobodūs, man patinka konfliktai, nes po jų jaučiamės dar artimeni nei iki šiol. Ir įdomu ar taip žaisdama su likimu neliksiu viena (?) O jei ir liksiu, na ir kas? Aš to nebijau. Dieve... ką aš čia nusišneku, jau galvoju kaip su juo išsiskirt. Visada taip būna kas man po velnių darosi...

Love. Lie.

Velniškai gera tema apie meilę ir melą. Galbūt pradėsiu nuo svarbiausio šiame pasaulyje jausmo, dėl kurio gyvename. Ir aš galiu pasakyti kokia laiminga esu, kaip myliu gyvenimą, jį ir dienas, akimirkas praleistas su juo. Aš džiaugiuosi, jog turiu jį, nes žinau, kad galiu juo pasitikėti, jis man nemeluos, kad ir kas benutiktų bus šalia. Žinote, net nebenoriu niekur važiuoti, noriu likti su juo nes esu begalo laimingai įsimylėjusi, tai toks nuostabus jausmas, jog... Neužtenka ir žodžių. Jis toks galantiškas, visad palydi mane iki namų durų, visad sušildo rankas, kai aš pamirštu pirštines ir apgaubia didele meile, jis visuomet primena man kaip mane myli ir kaip pasiilgsta nematydamas net 5 minutes, jis dievina mane, o aš jį. Taip galėtų būti amžinai. Tokios tobulos ir slaptos draugystės norėjau visuomet, niekas net nesuuodė, jog mes draugaujam. Juokinga, nes tai akivaizdu.
Melas, truputį druskos mano gyvenime iš praeities, vis dar su tais pačiais. Tačiau nejaučiu jiems neapykantos, pagiežos ar keršto. Tiesiog nebenoriu į tai veltis, nes jau darosi bloga. Džiaugiuosi, jog jie suteikė progą pažinti juos, nes tai atkarpa gyvenimo kurio niekada nepamiršiu, tačiau mano gyvenimas dabar nuostabus, to paties linkiu ir jiems. Aš laiminga, PAGALIAU laiminga ir niekas neatims iš manęs tos laimės. Keista... Meilė priverčia kovoti dėl jos, ir tai tikrų tikriausia tiesa. Dievinu idealistus NES JIE NUOSTABIAUSI žmonės šioje žemėje.

Scare.

Aš bijau. Ir jūs turbūt paklaustumėte ko? O aš atsakyčiau, jog bijau paslysti. Taip aš bijau paslysti slidžiu gyvenimo keliu, nes aš nesivadovauju protu, nes aš vadovaujuosi jausmais. Tiesiog taip jau yra, kad ir kaip velniškai nori nekęsti jo, tačiau vis labiau myli. Jis prikrėtė aibę šunybių, savotiškai gražių, jei tai buvo iš meilės. Kažkaip jaučiu, kad iš meilės. V. labai nenuspėjamas žmogus, tačiau toks mielas, jog ištirpsti vien nuo apkabinimo. Tos šiltos rankos ir bučiniai į skruostą...
Jis visuomet elgiasi beprotiškai gažiai ir aš žinau, kad tai tik dėl manęs, jis mane myli ir man tuo sunku patikėti. Prisipažinimas buvo labai oficialus, tuo pat metu ir netikėtas. Niekas nežino, kodėl šiuo metu esu aš tokia beprotiškai laiminga, netgi Gintarė. Pabūsiu šiek tiek savanaudiška ir pasiliksiu džiaugsmą sau ir tik sau.
Nes jis nuostabus, nors ir vėjavaikis, melagis ar tiesiog jis. Jis neapseina be kvailysčių ir dėl to aš jo nekenčiu, tuo pat metu negaliu nuo jo atsiplėšti. Velniškas jausmas. Bet aš jaučiuosi įsimylėjus iš tikrūjų laiminga.
Niekada nepamiršiu to vakaro, kai sutikau jį lyg pasakoje. Man regis šie metai bus daugiau nei fantastiški.
Kartais pagalvojau, kad jei ne to žmogaus kvailas elgesys, mes galėjome būti pora, laisvai mylėti, nes aš būčiau atleidusi, aš buvau pametusi dėl jo galvą. Galbūt jam neužteko drąsos pripažinti savo klaidas, žinau, tai sunku, tačiau aš mylėjau, galima sakyti paranojiškai. Iki šiol.
Dabar viskas kitaip aš įsitikinusi, jog tai jam būtų skaudus smūgis, nes vis dėl to vaikinas pamatęs, jog yra nebereikalingas merginai išsigąsta. Taip... Man jo truputį gaila, netgi.
O dėl to kas vyksta dabar. Aš nežinau, kiek ilgai tai tęsis, tačiau žinau, kad artimiausiu metu nė už ką nepaliksiu tos šilumos ir meilės, kuri man yra gyvybiškai svarbi. Aš vėl esu aš ir pagaliau po skaudžių kritimų pakilau angelo spranais.
Niekas apie tai nežino ir nemanau, kad sužinos. Akimirka žavinga!

Šerkšne radau šypseną.

Jau senokai čia nerašiau, galbūt neveltui, vis dėl to nuveikiau nemažai. Jaučiu, kad viskas po truputį gerėja ir aš atsigaunu, atgaunu tikrąjį gyvenimo skonį ir spjaunu į tuos, dėl kurių būčiau galėjusi net mirti. Likimo ironija.
Tėtis sakė, jog būsiu prisirišus prie savo mylimojo, kad ir koks jis bebūtų, ir nenuostabu. Aš visada pernelyg prisirišu prie žmonių, jau nebekalbu apie meilę...
Taip pat... Norėčiau išrėkti visam pasauliui kokia esu laiminga (!!!) Taip LAIMINGA. Kodėl? Todėl, kad jaučiu gyvenimo pilnatvę, be jokio skausmo, o tai taip retai būna...
Dievinu gyvenimą ir kiekvieną dieną kurią galiu gyventi. Keista beja... Yra toks posakis 'lazda turi du galus' tai grynų gryniausia tiesa, aš niekada negalvojau, kad man kadanors bus taip kaip mano draugui. Nė už ką nebūčiau patikėjus, netgi vis dar netikiu... Lankiausi psichiatrinėje, gulėjau ligoninėje, dabar man reikia pas psichologą, visa ta velniava atsigręžė prieš pačią mane. Jei taip yra vadinasi taip turi būti, man gerai, gerai kaip yra.
Iš dalies ilgiuosi kelių personų, nemažą dalį išplėšusių iš gyvenimo, tai Tomas ir Drygas. Jie nuostabus, tokie skirtingi ir tokie... man reikalingi. Jei viskas būtų susiklostę kitaip, įdomu, kaip būtų šiandien...?
Laukiu nesulaukiu egzaminų ir naujo gyvenimo pradžios. Na dar prieš tai vasario 27 d. Žinau, kad tą dieną nutiks kažkas gero, kažkas kas galbūt pakeis visą mano pasaulį kardinaliai. Pamatysime... Bet žinau, kad išvažiavus kitur mano gyvenimas bus geresnis, viskas bus geriau, nei kad yra dabar.
Duodu žodį.
Beja, su ta nuvalkiota, beviltiška ir banalia metų švente.