Apie mane.

Ji niekada nekalbėjo rimtai, tiesą pasakius ji iš viso nekalbėjo rimtai, tik juokėsi iš visko, kas jai nutikdavo. Tačiau nebuvo ir dienų kai ji neverkdavo, tik klausdavo 'už ką?' Tačiau atsakymas buvo per toli nuo jos. Ji gyveno ramiai ir nepaprastai gerai, ji nesidairė į šonus, ėjo visada tiesiai. Kad ir kas benutikdavo, ji niekada nepalūždavo, ji buvo siela gražiausių spalvų.
Tačiau atėjo diena, kai mergaitė užaugo, ir gyenimas atvertė tikrąjį lapą. Ji netikėjo, jog gyvenimas gali atimti bragiausius žmones, ir net per laidotuves skendusias nuo baltų gėlių, ji neverkė, nors baltame karste gulėjo mergaitė tapusi jai dalimi gyvenimo. Ji neverkė, ne todėl, kad jos nemylėjo, ar jai ji nerūpėjo. Ne.. Ji buvo palaužta šoko ir mirė viduje, spaudė skausmą kuo giliau ir išliko rami, nors sielą draskė begalinis skausmas. Ji dar buvo per maža, jog suprastų, kodėl jos draugė turėjo mirti, kodėl...
Gyvenimas tęsėsi, nors jai ir buvo sunku, buvo sunku priprasti... prie minties, jog daugiau niekada jos nebepamatys. Ir kai užgesdavo visos vakaro šviesos ir niekas jos nebematydavo, ji verkdavo. Iš jos sielos trykšte tryško skausmas, ir jai niekas negalėjo padėti, ašaros tik temdė, jos pabalusius skruostus ir paraudonavusias, pavargusias akis.
Praėjo bemaž 3 metai, o ji su tuo nesusitaikė, ir toliau jai spaudžia mažą širdutę, nors ir nebetaip, kaip ankščiau, tačiau tokios pėdos tiesiog neišdildomos. Ji norėjo pasilikti prie kapo, amžinai, nes ten gulėjo jos sesuo... Kurios jau nebėra. Ji sapnavo, o pabudusi vėl verkė.
Niekas jos niekada nesuprato, o jei ir stengdavosi, tai nebent dėl savo naudos. Ji buvo gera, bet žmonės naudojosi jos gerumu ir žlugdė ją, mėgavosi kiekviena menka ašara, jiems buvo gera, o jai skaudu. Ir niekas nesusimąstė, kodėl maža ir gera mergaitė, tapo kūnu, bejausmiu, stiklinėmis akimis, tuščiu protu ir sielos ieškančios mirtinos tylos ir ramybės.
Praėjo dar daugiau metų, ir šiandien viskas kitaip, nors ir nebe taip. Mergina išliko šalta, niekada daugiau nebepasitikėjo nieko ir spjovė į visus, kas tik atsisukdavo į ją. Ji buvo viena, bet nepamiršta, ji buvo šalta ir bejausmė, jos daugiau nesugraudino niekas, ji nebemylėjo nieko, nes ją pakeitė žmonės.

Gailestis.

Taip, aš gailiuosi to ką padariau JAM. Gailiuosi, ir net noriu atsiprašyt, jei jis tai perskaitytų. A t s i p r a š a u. Jis man padarė, kur kas daugiau blogo, bet aš neesu tokia šaltakraujė, jog imčiau jo nekęst ir kenkt. Galvojau visiem papasakoti, kas jis toks, bet ranka pakilo pasakyti tik dviem. Kiti nežinau iš kur sužinojo...
Jis labai nesąžiningas mūsų atžvilgiu, jis nejaučia to ką mes jam jaučiam, jis šaltas kaip ledas ir jam nerūpi kitų jausmai, o tai ir priverčia mus keršyti.
Dabar kai viskas susistovėjo ir aš iš tiesų apsiraminau, nebenoriu jam daugiau painiotis po kojomis, vis dėl to šiandien jo gimtadienis... Tikiuosi, jog jis supras ką daro, tikiuosi atsiprašys tų kurių turėtų atsiprašyti. Ne manęs, man nereikia. Čia aš turėčiau...
Jaučiuosi išsekus, nuo visko. Pykčio, skausmo, ašarų... O jis nė nežino to. Nė neįsivaizduoja. O skaudžiausia, tai jog jam nuoširdžiai nerūpi. Nė kiek...
Jaučiuosi tuščia... Tuščia, nes ryte daugiau neegausiu '' Labas rytas =]'' Ir daugiau jau niekada taip nebus... O man žiauriai to trūksta. Jei vieną dieną taip nutiktų, kad jis parašytų... Tai turbūt būtų laimingiausia diena, kokia tik kada buvo... Pasiilgau pasakojimų, Dovydo ir Žilvino. Pasiilgau tiesiog to išsireiškimo ''(hug)" Ir taip... again cryin...
Pasiilgau visų tų pokalbių, mokykloje ar namuose, net gi papraščiausio klausimo ''Ką tu? =]'' Ir net to žavaus smile... Pasiilgau susirašinėjimo vidurnaktį ir pokalbių apie pasaulio pabaigą, speliojimo, kada viskas baigsis, pasiilgau filmų kuriuos galima sakyt žiūrėjom kartu. Tai buvo maloniausias bendravimas koks tik kada galėjo būti...
Laiko klausimas kada visa tai pasimirš, kada atprasiu su savim nešiotis telefoną, kada atprasiu rašyt ilgiausias sms žinutes ir kada... vėl nugrimsiu į save...
Visa tai kur kas labiau įsirėžė į atmintį, nei kas nors galėjo pagalvoti. Jei aš žinočiau, kas jis iš tiesų atleisčiau, kad tik vėl viskas būtų kaip ankščiau.
Tačiau... Žinau, kad visa tai turėjo baigtis, o man reikia su tuo susitaikyti. Man reikia grįžti, taip, kaip buvo ankščiau.  tai beproto sunku.
Daug kas galvoja, kad jį myliu kaip vaikiną, tačiau tas jausmas ne toks... jis kitoks... draugiška meilė ir begalinis prisirišimas.
Pasiilgsiu, jo, kaip sniego iškrintančio, tik žiema...