Jis mirė, nuo mano rankų.

Ką tik supratau, kad nuo šiandien viskas abstrakčiai sakant baigta. Aš niekada nenorėjau, jo nužudyt, tačiau jis privertė... Jis man melavo. Ir dėl to nebeegzistuoja. Dainos, metai ir viskas nugrimzdo į praeitį kartu su juo. Man dar per sunku, suprasti, jog jo niekada iš tiesų ir nebuvo. Aš sužlugdžiau jo genialų planą, aš sužlugdžiau jo tobulą, gyvenimą ir dėl to džiaugiuosi.
Džiaugiuosi, jog radau žmonės kurie tikrai atrodo, taip kaip tos nuotraukos. Kad jie normalūs o gal ir didesni bukapročiai už šiuos. Tačiau jie niekada nedings ir nenusižudys. Tarsi pati išpranašavau, jog su vasara viskas baigsis...
O labiausiai gaila man jo, taip to kuris slepiasi ir bijo. Man gaila jo, nes jis man buvo nesveikai brangus, aš jį labai mylėjau. Gal visa tai nebūtų sukėlę gailesčio jei ne... feisbuko programa kurios ieškojau ir radau ''Čia turi paspausti ''patinka'' žmogus kuris tave myli'' ir taip jis paspaudė ''like'' Norėčiau žinoti, kiek buvo tiesos jo žodžiuose, kaip mane myli ir kaip manęs jam reikia. Juk net susitarėm, surišom savo gyvenimus į vieną ''Jei tu tai ir aš'' Negaliu patikėti, jog tai apgaulė, kad visa tai suvaidinta klaikiame spektaklyje, kur aš buvau kaip lėlė, marionetė. Negaliu patikėt, jog jo nebėra... O ir negaliu pasakyti, jog man jo netrūksta. Trūksta ir dar kaip LABAI. Bet... Nebesugrąžinsiu to kas buvo. O norėčiau... Man jo reikia.
Dar vos prieš 5 min man buvo žiauriai linksma, nežinojau kur dėtis iš laimės, jog radau įrodymus, bet ta suknista programa viską sugadino...
Taip pat. Kadangi žinau, jog Milius fake, man jis patinka again. Fak. That's not good. Net sapnavau juos t.y mus.
Tipo pjūklas, aš, Gintarė, Ruslanas ir Dovydas. Dovydas diktuoja taisykles o mes jas vykdome, kažkaip pasiseka išgyventi visiems ir dar didesnė nesąmonė, jog pasibaigus viskam Dovydas pradeda prie manęs priekabiaut. Džyz... didesnio apsurdo nesu sapnavus. Bet buvo good, tikrai good. Jei jis ir realiai toks... em... kaip čia paaiškinus... Tai tikrai kūūl.
Diev, kažkada mes su Gintare net planavom vestuves. Aha su tais pačiais. Ji + Ruslanas, Aš + Dovydas. Turbūt kristų ant žemės iš juoko prisiminus, jog jai reikėtų tekėt už Ruslano. Aha... nieko sau šeimynėlė iš jų būtų. Bet buvo smagu, nes tada jai patiko Ruslanas, o man Dovydas. Ir neesmė, jog jie jau draugavo, ir mes žinojom, kad tipo Ruslanas gay.
Ah, kartais galima prisigalvot nesąmonių, neįmanomų, nuo to kartais pasaulis pasidaro gražesnis. Mylėti įsivaizduojamą ir žinoti jog jis niekada nebus tavo. Nesveikas jausmas.
Kad ir kaip ten bebūtų Aš Jūsų PASIILGSIU... And that's for you.

It's over...

Negaliu patikėt kad antrą kartą apsišoviau, su pasitikėjimu. Ruslanas, Dovydas ir Žilvinas fake. Tai supratau vakar... Dieve, kaip aš galėjau antrą kart paslyst ant to pačio melo? O kai supranti, kad tai truko ne savaitę ir ne dvi, o dabar viskas subyra... Labai skaudu.
Negaliu net žmonėms į akis pažiūrėt, nes toks vaizdas, kad jie manęs gailisi, o nuo to man dar skaudžiau...
Kaip jis taip galėjo? Kodėl jis taip elgėsi, norėčiau jo paklausi, bet žinau, kad atsakymo nebesulauksiu.
Po sms ''Atia..'' parašė naujas numeris ir nedrąsiai prisitatė Korina, iš pradžių tikėjau, bet veliau supratau kas už to slepiasi.. Tariamasis Ruslanas. Jis pasakojo viską apie mus iš kitos pusės, ir vėl pradėjau verkt... Akivaizdu, kad jam tikrai nerūpi kaip man dėl to skauda širdį ir kaip dėl viso to nusilpau.
Nežinau, kas bus dabar. Nežinau... Man sunku suvokti, kad jo, kaip asmenybės... niekada nebuvo, man sunku tuo patikėti, nes Ruslanas Sergėjus Belan man buvo geriausias draugas, kad ir kiek mes pykomės, taikėmės, bet aš jį labai myliu... Dabar supratau, kad jam tikrai nesvarbu kaip ir kodėl... Jis niekada ir nenorėjo susitikti, jis pats tai pripažino, nors jau seniai tai žinojau. Esu sumišusi, myliu, nekenčiu, gailiuosi. Kartais pykstu ir noriu perrėžti jam gerklę už tai.
O geriausias bajeris, kad aš MYLIU Žilviną, kurio net NĖRA. Taip sektis gali tik man... Žmonės, kodėl jūs su manim taip? Nejaugi jaučiat pasitenkinimą žinodami, kad kiti miršta iš skausmo?
O iš kur tada tos dainos... Iš kur tas angelo balsas... Tai Liudas ar tikrasis Dovydas Milius? Spaudžia gerklę ir kaupiasi ašaros akyse, girdint tą balsą ir žinant, kad tai turbūt žmogaus, kurio nepažįst balsas...
Norėčiau viską ištrinti i atminties, norėčiau net nežinoti kas įvyko per pastaruosius metus ir gyventi...
Nežinau, ką dabar darysiu, per daug prie jo pripratau, ir man labai jo reikia. Nežinau, kaip išmesiu visa tai iš galvos. Tikėjausi pabaigos, bet ne tokios... Žiaurios.
Geriau jau žinočiau, jog Rusna Son mirė amžiams, nei marinti tai savo širdyje ir žinoti, kad jis kažkur.
Įdomu ar jis ilgėsis manęs? Ar kada nors prisimins?
O aš jo niekada nepamiršiu, kaip ir Tomo. Jų paveikslai, visada išliks kaip gražiausias prisiminimas atmintyje...

My dream killing me.

Šiandien jaučiausi... Gana nekaip, nes supratau, kad Evaldui labiau patinka Miglė, ir kad Žilvis visdar myli Ruslaną. Kadangi aš tokia ''nuspėjama'', kad dėl to net bloga darosi. Eilinį kartą prisisvajojau, tik įdomu KAIP AŠ TAI PADARYSIU? Nežinau, kiek drąsos man reikės, bet akivaizdu kad aš beprotė ir dėl meilės galiu padaryt bet ką.
O bus taip...
Su Ruslano pagalba susitiksiu su Žilviu, kaip kur ir kada dar sugalvosim, su manim bus Gintarė, ką nors susvaigsiu, kad bent atrodystų planas or smth.
Taigi maždaug vidurdienis (bent jau aš tikiuosi) mes sėdim aikštėje su Gintare.
Sms Ruslanui ir po daugiausiai pusvalandžio Žilvis prieš mane, aš pabučiuoju jį ir nueinu savais keliais (Arba toks pat variantas einant tiesiai pas jį į namus) Žodžiu dėl technnių nesklandumų dar pagalvosiu.
Nežinau iš kur pas mane bus tiek drąsos, galvoju, gal net reiktų išgert ko nors, kad drąsos daugiau būtų. Bet noriu, kad viskas būtų tikra ir aišku. Bet... Jezau bus žiauriai sudėtinga. Vpš, KAIP AŠ JĮ PABUČIUOSIU? Mano mintys tikrai beprotiškos...
Ha ha, o jei Marius mus pamatys, tai nujaučiu infarktą gaus, bet tai jau praeitis...
Arba kažin, kokia jo reakcija būtų, jei nueitų miegot su Ruslanu, o pabustų su manim... Jaučiu šokas gilus.
Bet kaip žiauriai pavydžiu Rusniui... Turbūt meilė jam žudo, o pavydas graužia. Užmuščiau, bet ką kas prisiartintų rie Žilvio.

Rimtai.

Happy (And it's true) : )

Pagaliau laiminga.
Gal ir trumpas bet nerealiai geras jausmas. Turbūt pasiunčiau jausmus n*. Ir pagaliau, pagaliau jaučiu pilnatvę, nuostabią ramybę širdyje, o tai aš dievinu.
Nuo šiandien pradedu naują gyvenimą ir tikiuosi, jog jis bus geresnis. Jei reikės pašalinsiu žmones, kurie trukdys tai laimei skleistis, jaučiuosi puikiai, noriu rėkti iš laimės ir neleisiu, kad visa tai baigtūsi.
Žinau ko man reikia, naujų žmonių, naujų pažinčių. Gal net naujos meilės, bet bent jau kol jaučiuosi gerai, nenoriu grąžinti jausmų į savo vietas. Ir be jų labai gerai jaučiuosi, o teko nemažai pasistengti, kad juos užslopinčiau.
Ah koks nuostabus vakaras, giržiu žiogų čiurškiamą melodiją ir jaučiu rudienio kvapą, jaučiu, kad baigiasi atostogos ir prasidės mokslai, o tada jokiu būtu, negaliu leisti jausmams valdyti širdį, nors paprastai žiemą juk taip ir būna...
Bent kol kas tegu ramybė dengia mano pasaulį ir to užteks.
Be to žinau, kad kai kas manęs nepamiršo, bet nejaučiu nei gailesčio nei meilės jam, kaip ir vienodai... Negaliu išmest iš galvos Žilvino.
Aš jo neprisiminiau, nieko nebuvo. N I E K O. Kol kas jis neegzistuoja.
Taip geriau.

Gintaras, Ernestas, Deivydas, Mantas, Gintarė, Kristina, Arnas ir Aš. Nuostabu.

Kaip kartais gali nervinti žmogus, sunku patikėti bet būna ir taip. Kasdien jaučiuosi vis blogiau ir žinau, kad dėl to kaltas tik tas žmogus. Dar vienas dalykas - jis niekada netesi savo pažadų. Nors nebenoriu gadinti daugiau sau nuotaikos. Ištrinsiu jį iš savo gyvenimo.
Buvo Gintarė ir Kristina, jaučiausi tokia laiminga, jog nenorėjau jog tai baigtūsi. Jos man kaip sesutės, patys brangiausi žmonės, jos niekada nepadarys man taip, kad būtų blogai. Aniptol jos gėrio įsikūnijimas ir visad mane paremia. Ačiū jums mielosios mano.
Buvo nuostabu, iš pradžių vaikščiojom po Kupiškį, tiesiog buvo smagu. Antrą dieną susitikom su pusbroliu, žaidėm ''tiesa drąsa'' kalbėjom ir buvo nesvaikai gera juos vėl pamatyti. Vakaras buvo tobulas. Paskui nuvažiavom prie marių, jie išnuomojo valtį ir mėnesienai šviečiant aštuoniese linksmai paplaukiojom valtimi. Man tai buvo beveik romantiška, nes visai kaip senais laikais sėdėjau prie Ernesto. Vėliau mus nuvežė prie ežero jie nusimaudė, nes vanduo buvo arbatos šiltumo. O visai paryčiais nuvažiavom į mišką ir ten įrengtoje aikštelėje supėmės supynėmis, kalbėjome klausėme muzikos. Mašinoje tilpome visi aštuoni, net juokinga kai pagalvoji, bet juk visada taip būdavo su Gintaru.
Pastebėjau, kad jam patiko Gintarė. Ginatras ir Gintarė, abu liūtai abu tamsūs ir aip para tikrai atrodytų žaviai. Be to mano pusbrolis geriausias vaikinas visoje Lietuvoje, gal pavyks juos supiršti. Juk abiem būtų gerai, abu būtų laimingi, nors jau jie... O mano broliui patiko Kristina. Stebint tai galima buvo žavėtis tuo kas vyko.
Džiaugiuosi, nes tai buvo nuostabiausias vakaras gyvenime.