The last

Pastarasis gyvenimas buvo įtin geras. Pagaliau ištryniau iš savo minčių žmones, kuriems ten niekada ir nebuvo vietos. Atsirado nauji žmonės.
Marius. Kaip jis norėjo būti kažkuo nepasiekiamu ir jam pavyko, pavyko pakilti, bet ne atsiplėšti nuo manęs. Deja, tačiau jau niekada nebebus taip kaip buvo. Norėčiau jam tai pasakyti, bet negaliu. Nebenoriu lysti prie jo. Man jis svetimas, visiškai kitoks.
Artūras. Žmogus palaikęs mane ir pripratinęs šiluma ir nuoširdumu, pasitikėjimu. Aš atsargi, vis dar. Tačiau tokio supratimo, dar nė vienas nepadovanojo. Man labai patinka, tai jog jis yra šalia. Aš jam be galo dėkinga už naujai sukurtą gyvenimą ir šypseną, kurią iš manęs išplėšė.
Taip yra, vadinasi taip turėjo būti.
Viskas iš anksto nulemta.
Galėkitės to ką praradot, nes jau niekada daugiau nebebus taip, kaip vakar.