Galbūt aš išmokau valdyti save, kontroliuoti savo jausmus, galbūt pavargau kreipti į kitus dėmesį, galbūt pavargau nuo visko ir tik tyla ir ramybė supa ramiu vandenynu.
Sunku neatsisukti, kai spjauna tau tiesiai į veidą? Ne. Nė kiek nesunku įrodyti jog jis tik žemės kirminas kur kas lengvesnės sudėties nei bet kuri cheminė medžiaga, kuri bet kuriuo momentu gali sprogti.
Dar lengviau prisiminti, jog praeitis grimzta į nebūtį, iš kur jau nebeišplauks į mano minčių dienos paviršių.
Seni pažįstami, kurie prisimena? Tai žavu ir nepaprasta, vien todėl kad prisimena. Nors prisimenančiųjų tarpas vis labiau retėja ir aš džiaugiuosi tuo, džiaugiuosi, nes pagaliau esu laisva. Laisva nuo peilių kuriuos rankose laikė žmonės aplink mane.
Tiek daug įvyko, tiek daug liks atmintyje ir su kiekviena diena vis labiau dūlės. Nes laikas visagalis, jis nestovi vietoje ir dalykai kurie atrodo, jog niekada nepasimirš išnyksta be pėdsakų. Išnyksta, tačiau palieka gilius randus, kurie suteikia daug daugiau atsargumo ir naikina naivumą.
Šaltakraujiškumas, pats nuostabiausias dalykas žemėje.
Deja jis tęsiasi neilgai, o silpnumo protrūkiai...
Tai blogiau už bet kokią nelaimę.
