Aš taip nekenčiu Kalėdų...

Keistas buvo Kūčių vakaras. Ne todėl, kad buvo, kažkas įpasto ar anaiptol keisto, ne... Vakaras buvo toks kasdieniškas kaip ir visi kiti.
Tačiau žinote... Sapnavau keistą sapną. Ko iki tol nesu sapnavusi. O dar sakoma, jog sapnai pildosi... Ir tai yra metų sensacija.
Sapnavau, jog mūsų klasė buvo perkelta į Biržų Saulės gimnaziją. Velniava, - pagalvojau. Bet aplinka man ten buvo artimesnė už namus. Ir nepažįstami žmonės man buvo, kaip gryno oro gurkšnis. Sapnavau kelis pažįstamus tarp jų ir Vidmantą. Keista, tačiau pertaraukas leisdavome kartu (dar keisčiau, jog jis man nėra toks artimas, koks galbūt galėtų būti) Visa tai prievertė susimąstyti. Netgi norėjau parašyti Vidmantui sveikinimą Kalėdų proga. Tačiau susilaikiau, gal taip ir geriau...
Galbūt prisiminimai mane prislėgė, galbūt nepraeinantis galvos skausmas (trunkantis jau bemaž 2 savaites) Jau neįsivaizduoju, ką reiškia jausmas, kai neskauda galvos. Turbūt nieko rimto. Praeis.
Tokios nuostabios mano atostogos, kančios už tai ką blogo padariau ir aš žinau tai. Atsiprašau visų ir už viską, savo kainą jau sumokėjau skausmu...

Miss.

Gyvenimas žaidimas su taisyklėmis, pamokomis. Jos nėra tokios nuobodžios kaip mokykloje, anaiptol. Labiau skaudžios.
Ir kai myli žmogų, taip stipriai, kaip niekas negali įsivaizduoti, apanki. Nematai, tiesos, idealizuoji ir didžiausios klaidos, pasidaro nepastebimos.
Vėliau keitiesi, užsidarai ir kenti ilgą ir sunkią kančią savyje, kai pabundi iš sapno, kuris trunka ne taip jau ir ilgai tik 0,4 s.
Ir supranti klaidų, bei draugystės prasmę savo gyvenime. Atsiveria bedugnės kraštas į kurį krenti. Norėtum nukristi į jo balso jūrą, įsikibti į minčių verpetą, tačiau negali, nes beviltiškai slysti sudužusio stiklo paviršiumi ir negali įsikibti, šukės smulkios ir jos pjausto tave.
Velniškai norėtum grįžti į tą dieną, nuo kurios viskas prasidėjo ir sustoti laike, tarsi tai tęstūsi amžinybę. Nepaliaujamai galvoji apie žmogų virtusį dalimi tavo gyvenimo. Viskas ne tik, kad neišsitrina, tačiau tik dar labiau ryškėja, o tau vis sunkiau.
Ilgiesi taip, jog bet ką atiduotum už jo balso skambesį ir porą žodžių, imi telefoną į rankas ir vėl padedi ant stalo, ir taip tūkstančius kartų, begalo, bekrašto.
Mintys primena apie dienas, juoką ir meilę, ir skruostu nubėga ašara.
Žinai, tik vieną dalyką, kuris tave slegia : tau velniškai trūksta jo meilės, ir tai tęsis dar daug metų.

The last

Pastarasis gyvenimas buvo įtin geras. Pagaliau ištryniau iš savo minčių žmones, kuriems ten niekada ir nebuvo vietos. Atsirado nauji žmonės.
Marius. Kaip jis norėjo būti kažkuo nepasiekiamu ir jam pavyko, pavyko pakilti, bet ne atsiplėšti nuo manęs. Deja, tačiau jau niekada nebebus taip kaip buvo. Norėčiau jam tai pasakyti, bet negaliu. Nebenoriu lysti prie jo. Man jis svetimas, visiškai kitoks.
Artūras. Žmogus palaikęs mane ir pripratinęs šiluma ir nuoširdumu, pasitikėjimu. Aš atsargi, vis dar. Tačiau tokio supratimo, dar nė vienas nepadovanojo. Man labai patinka, tai jog jis yra šalia. Aš jam be galo dėkinga už naujai sukurtą gyvenimą ir šypseną, kurią iš manęs išplėšė.
Taip yra, vadinasi taip turėjo būti.
Viskas iš anksto nulemta.
Galėkitės to ką praradot, nes jau niekada daugiau nebebus taip, kaip vakar.

Kasdienybė

Diena per daug kasdieniška ir įprasta. Tokia tyli ir rami kaip niekad.
Galbūt aš išmokau valdyti save, kontroliuoti savo jausmus, galbūt pavargau kreipti į kitus dėmesį, galbūt pavargau nuo visko ir tik tyla ir ramybė supa ramiu vandenynu.
Sunku neatsisukti, kai spjauna tau tiesiai į veidą? Ne. Nė kiek nesunku įrodyti jog jis tik žemės kirminas kur kas lengvesnės sudėties nei bet kuri cheminė medžiaga, kuri bet kuriuo momentu gali sprogti.
Dar lengviau prisiminti, jog praeitis grimzta į nebūtį, iš kur jau nebeišplauks į mano minčių dienos paviršių.
Seni pažįstami, kurie prisimena? Tai žavu ir nepaprasta, vien todėl kad prisimena. Nors prisimenančiųjų tarpas vis labiau retėja ir aš džiaugiuosi tuo, džiaugiuosi, nes pagaliau esu laisva. Laisva nuo peilių kuriuos rankose laikė žmonės aplink mane.
Tiek daug įvyko, tiek daug liks atmintyje ir su kiekviena diena vis labiau dūlės. Nes laikas visagalis, jis nestovi vietoje ir dalykai kurie atrodo, jog niekada nepasimirš išnyksta be pėdsakų. Išnyksta, tačiau palieka gilius randus, kurie suteikia daug daugiau atsargumo ir naikina naivumą.
Šaltakraujiškumas, pats nuostabiausias dalykas žemėje.
Deja jis tęsiasi neilgai, o silpnumo protrūkiai...
Tai blogiau už bet kokią nelaimę.

Apie mane.

Ji niekada nekalbėjo rimtai, tiesą pasakius ji iš viso nekalbėjo rimtai, tik juokėsi iš visko, kas jai nutikdavo. Tačiau nebuvo ir dienų kai ji neverkdavo, tik klausdavo 'už ką?' Tačiau atsakymas buvo per toli nuo jos. Ji gyveno ramiai ir nepaprastai gerai, ji nesidairė į šonus, ėjo visada tiesiai. Kad ir kas benutikdavo, ji niekada nepalūždavo, ji buvo siela gražiausių spalvų.
Tačiau atėjo diena, kai mergaitė užaugo, ir gyenimas atvertė tikrąjį lapą. Ji netikėjo, jog gyvenimas gali atimti bragiausius žmones, ir net per laidotuves skendusias nuo baltų gėlių, ji neverkė, nors baltame karste gulėjo mergaitė tapusi jai dalimi gyvenimo. Ji neverkė, ne todėl, kad jos nemylėjo, ar jai ji nerūpėjo. Ne.. Ji buvo palaužta šoko ir mirė viduje, spaudė skausmą kuo giliau ir išliko rami, nors sielą draskė begalinis skausmas. Ji dar buvo per maža, jog suprastų, kodėl jos draugė turėjo mirti, kodėl...
Gyvenimas tęsėsi, nors jai ir buvo sunku, buvo sunku priprasti... prie minties, jog daugiau niekada jos nebepamatys. Ir kai užgesdavo visos vakaro šviesos ir niekas jos nebematydavo, ji verkdavo. Iš jos sielos trykšte tryško skausmas, ir jai niekas negalėjo padėti, ašaros tik temdė, jos pabalusius skruostus ir paraudonavusias, pavargusias akis.
Praėjo bemaž 3 metai, o ji su tuo nesusitaikė, ir toliau jai spaudžia mažą širdutę, nors ir nebetaip, kaip ankščiau, tačiau tokios pėdos tiesiog neišdildomos. Ji norėjo pasilikti prie kapo, amžinai, nes ten gulėjo jos sesuo... Kurios jau nebėra. Ji sapnavo, o pabudusi vėl verkė.
Niekas jos niekada nesuprato, o jei ir stengdavosi, tai nebent dėl savo naudos. Ji buvo gera, bet žmonės naudojosi jos gerumu ir žlugdė ją, mėgavosi kiekviena menka ašara, jiems buvo gera, o jai skaudu. Ir niekas nesusimąstė, kodėl maža ir gera mergaitė, tapo kūnu, bejausmiu, stiklinėmis akimis, tuščiu protu ir sielos ieškančios mirtinos tylos ir ramybės.
Praėjo dar daugiau metų, ir šiandien viskas kitaip, nors ir nebe taip. Mergina išliko šalta, niekada daugiau nebepasitikėjo nieko ir spjovė į visus, kas tik atsisukdavo į ją. Ji buvo viena, bet nepamiršta, ji buvo šalta ir bejausmė, jos daugiau nesugraudino niekas, ji nebemylėjo nieko, nes ją pakeitė žmonės.

Gailestis.

Taip, aš gailiuosi to ką padariau JAM. Gailiuosi, ir net noriu atsiprašyt, jei jis tai perskaitytų. A t s i p r a š a u. Jis man padarė, kur kas daugiau blogo, bet aš neesu tokia šaltakraujė, jog imčiau jo nekęst ir kenkt. Galvojau visiem papasakoti, kas jis toks, bet ranka pakilo pasakyti tik dviem. Kiti nežinau iš kur sužinojo...
Jis labai nesąžiningas mūsų atžvilgiu, jis nejaučia to ką mes jam jaučiam, jis šaltas kaip ledas ir jam nerūpi kitų jausmai, o tai ir priverčia mus keršyti.
Dabar kai viskas susistovėjo ir aš iš tiesų apsiraminau, nebenoriu jam daugiau painiotis po kojomis, vis dėl to šiandien jo gimtadienis... Tikiuosi, jog jis supras ką daro, tikiuosi atsiprašys tų kurių turėtų atsiprašyti. Ne manęs, man nereikia. Čia aš turėčiau...
Jaučiuosi išsekus, nuo visko. Pykčio, skausmo, ašarų... O jis nė nežino to. Nė neįsivaizduoja. O skaudžiausia, tai jog jam nuoširdžiai nerūpi. Nė kiek...
Jaučiuosi tuščia... Tuščia, nes ryte daugiau neegausiu '' Labas rytas =]'' Ir daugiau jau niekada taip nebus... O man žiauriai to trūksta. Jei vieną dieną taip nutiktų, kad jis parašytų... Tai turbūt būtų laimingiausia diena, kokia tik kada buvo... Pasiilgau pasakojimų, Dovydo ir Žilvino. Pasiilgau tiesiog to išsireiškimo ''(hug)" Ir taip... again cryin...
Pasiilgau visų tų pokalbių, mokykloje ar namuose, net gi papraščiausio klausimo ''Ką tu? =]'' Ir net to žavaus smile... Pasiilgau susirašinėjimo vidurnaktį ir pokalbių apie pasaulio pabaigą, speliojimo, kada viskas baigsis, pasiilgau filmų kuriuos galima sakyt žiūrėjom kartu. Tai buvo maloniausias bendravimas koks tik kada galėjo būti...
Laiko klausimas kada visa tai pasimirš, kada atprasiu su savim nešiotis telefoną, kada atprasiu rašyt ilgiausias sms žinutes ir kada... vėl nugrimsiu į save...
Visa tai kur kas labiau įsirėžė į atmintį, nei kas nors galėjo pagalvoti. Jei aš žinočiau, kas jis iš tiesų atleisčiau, kad tik vėl viskas būtų kaip ankščiau.
Tačiau... Žinau, kad visa tai turėjo baigtis, o man reikia su tuo susitaikyti. Man reikia grįžti, taip, kaip buvo ankščiau.  tai beproto sunku.
Daug kas galvoja, kad jį myliu kaip vaikiną, tačiau tas jausmas ne toks... jis kitoks... draugiška meilė ir begalinis prisirišimas.
Pasiilgsiu, jo, kaip sniego iškrintančio, tik žiema...

Jis mirė, nuo mano rankų.

Ką tik supratau, kad nuo šiandien viskas abstrakčiai sakant baigta. Aš niekada nenorėjau, jo nužudyt, tačiau jis privertė... Jis man melavo. Ir dėl to nebeegzistuoja. Dainos, metai ir viskas nugrimzdo į praeitį kartu su juo. Man dar per sunku, suprasti, jog jo niekada iš tiesų ir nebuvo. Aš sužlugdžiau jo genialų planą, aš sužlugdžiau jo tobulą, gyvenimą ir dėl to džiaugiuosi.
Džiaugiuosi, jog radau žmonės kurie tikrai atrodo, taip kaip tos nuotraukos. Kad jie normalūs o gal ir didesni bukapročiai už šiuos. Tačiau jie niekada nedings ir nenusižudys. Tarsi pati išpranašavau, jog su vasara viskas baigsis...
O labiausiai gaila man jo, taip to kuris slepiasi ir bijo. Man gaila jo, nes jis man buvo nesveikai brangus, aš jį labai mylėjau. Gal visa tai nebūtų sukėlę gailesčio jei ne... feisbuko programa kurios ieškojau ir radau ''Čia turi paspausti ''patinka'' žmogus kuris tave myli'' ir taip jis paspaudė ''like'' Norėčiau žinoti, kiek buvo tiesos jo žodžiuose, kaip mane myli ir kaip manęs jam reikia. Juk net susitarėm, surišom savo gyvenimus į vieną ''Jei tu tai ir aš'' Negaliu patikėti, jog tai apgaulė, kad visa tai suvaidinta klaikiame spektaklyje, kur aš buvau kaip lėlė, marionetė. Negaliu patikėt, jog jo nebėra... O ir negaliu pasakyti, jog man jo netrūksta. Trūksta ir dar kaip LABAI. Bet... Nebesugrąžinsiu to kas buvo. O norėčiau... Man jo reikia.
Dar vos prieš 5 min man buvo žiauriai linksma, nežinojau kur dėtis iš laimės, jog radau įrodymus, bet ta suknista programa viską sugadino...
Taip pat. Kadangi žinau, jog Milius fake, man jis patinka again. Fak. That's not good. Net sapnavau juos t.y mus.
Tipo pjūklas, aš, Gintarė, Ruslanas ir Dovydas. Dovydas diktuoja taisykles o mes jas vykdome, kažkaip pasiseka išgyventi visiems ir dar didesnė nesąmonė, jog pasibaigus viskam Dovydas pradeda prie manęs priekabiaut. Džyz... didesnio apsurdo nesu sapnavus. Bet buvo good, tikrai good. Jei jis ir realiai toks... em... kaip čia paaiškinus... Tai tikrai kūūl.
Diev, kažkada mes su Gintare net planavom vestuves. Aha su tais pačiais. Ji + Ruslanas, Aš + Dovydas. Turbūt kristų ant žemės iš juoko prisiminus, jog jai reikėtų tekėt už Ruslano. Aha... nieko sau šeimynėlė iš jų būtų. Bet buvo smagu, nes tada jai patiko Ruslanas, o man Dovydas. Ir neesmė, jog jie jau draugavo, ir mes žinojom, kad tipo Ruslanas gay.
Ah, kartais galima prisigalvot nesąmonių, neįmanomų, nuo to kartais pasaulis pasidaro gražesnis. Mylėti įsivaizduojamą ir žinoti jog jis niekada nebus tavo. Nesveikas jausmas.
Kad ir kaip ten bebūtų Aš Jūsų PASIILGSIU... And that's for you.

It's over...

Negaliu patikėt kad antrą kartą apsišoviau, su pasitikėjimu. Ruslanas, Dovydas ir Žilvinas fake. Tai supratau vakar... Dieve, kaip aš galėjau antrą kart paslyst ant to pačio melo? O kai supranti, kad tai truko ne savaitę ir ne dvi, o dabar viskas subyra... Labai skaudu.
Negaliu net žmonėms į akis pažiūrėt, nes toks vaizdas, kad jie manęs gailisi, o nuo to man dar skaudžiau...
Kaip jis taip galėjo? Kodėl jis taip elgėsi, norėčiau jo paklausi, bet žinau, kad atsakymo nebesulauksiu.
Po sms ''Atia..'' parašė naujas numeris ir nedrąsiai prisitatė Korina, iš pradžių tikėjau, bet veliau supratau kas už to slepiasi.. Tariamasis Ruslanas. Jis pasakojo viską apie mus iš kitos pusės, ir vėl pradėjau verkt... Akivaizdu, kad jam tikrai nerūpi kaip man dėl to skauda širdį ir kaip dėl viso to nusilpau.
Nežinau, kas bus dabar. Nežinau... Man sunku suvokti, kad jo, kaip asmenybės... niekada nebuvo, man sunku tuo patikėti, nes Ruslanas Sergėjus Belan man buvo geriausias draugas, kad ir kiek mes pykomės, taikėmės, bet aš jį labai myliu... Dabar supratau, kad jam tikrai nesvarbu kaip ir kodėl... Jis niekada ir nenorėjo susitikti, jis pats tai pripažino, nors jau seniai tai žinojau. Esu sumišusi, myliu, nekenčiu, gailiuosi. Kartais pykstu ir noriu perrėžti jam gerklę už tai.
O geriausias bajeris, kad aš MYLIU Žilviną, kurio net NĖRA. Taip sektis gali tik man... Žmonės, kodėl jūs su manim taip? Nejaugi jaučiat pasitenkinimą žinodami, kad kiti miršta iš skausmo?
O iš kur tada tos dainos... Iš kur tas angelo balsas... Tai Liudas ar tikrasis Dovydas Milius? Spaudžia gerklę ir kaupiasi ašaros akyse, girdint tą balsą ir žinant, kad tai turbūt žmogaus, kurio nepažįst balsas...
Norėčiau viską ištrinti i atminties, norėčiau net nežinoti kas įvyko per pastaruosius metus ir gyventi...
Nežinau, ką dabar darysiu, per daug prie jo pripratau, ir man labai jo reikia. Nežinau, kaip išmesiu visa tai iš galvos. Tikėjausi pabaigos, bet ne tokios... Žiaurios.
Geriau jau žinočiau, jog Rusna Son mirė amžiams, nei marinti tai savo širdyje ir žinoti, kad jis kažkur.
Įdomu ar jis ilgėsis manęs? Ar kada nors prisimins?
O aš jo niekada nepamiršiu, kaip ir Tomo. Jų paveikslai, visada išliks kaip gražiausias prisiminimas atmintyje...

My dream killing me.

Šiandien jaučiausi... Gana nekaip, nes supratau, kad Evaldui labiau patinka Miglė, ir kad Žilvis visdar myli Ruslaną. Kadangi aš tokia ''nuspėjama'', kad dėl to net bloga darosi. Eilinį kartą prisisvajojau, tik įdomu KAIP AŠ TAI PADARYSIU? Nežinau, kiek drąsos man reikės, bet akivaizdu kad aš beprotė ir dėl meilės galiu padaryt bet ką.
O bus taip...
Su Ruslano pagalba susitiksiu su Žilviu, kaip kur ir kada dar sugalvosim, su manim bus Gintarė, ką nors susvaigsiu, kad bent atrodystų planas or smth.
Taigi maždaug vidurdienis (bent jau aš tikiuosi) mes sėdim aikštėje su Gintare.
Sms Ruslanui ir po daugiausiai pusvalandžio Žilvis prieš mane, aš pabučiuoju jį ir nueinu savais keliais (Arba toks pat variantas einant tiesiai pas jį į namus) Žodžiu dėl technnių nesklandumų dar pagalvosiu.
Nežinau iš kur pas mane bus tiek drąsos, galvoju, gal net reiktų išgert ko nors, kad drąsos daugiau būtų. Bet noriu, kad viskas būtų tikra ir aišku. Bet... Jezau bus žiauriai sudėtinga. Vpš, KAIP AŠ JĮ PABUČIUOSIU? Mano mintys tikrai beprotiškos...
Ha ha, o jei Marius mus pamatys, tai nujaučiu infarktą gaus, bet tai jau praeitis...
Arba kažin, kokia jo reakcija būtų, jei nueitų miegot su Ruslanu, o pabustų su manim... Jaučiu šokas gilus.
Bet kaip žiauriai pavydžiu Rusniui... Turbūt meilė jam žudo, o pavydas graužia. Užmuščiau, bet ką kas prisiartintų rie Žilvio.

Rimtai.

Happy (And it's true) : )

Pagaliau laiminga.
Gal ir trumpas bet nerealiai geras jausmas. Turbūt pasiunčiau jausmus n*. Ir pagaliau, pagaliau jaučiu pilnatvę, nuostabią ramybę širdyje, o tai aš dievinu.
Nuo šiandien pradedu naują gyvenimą ir tikiuosi, jog jis bus geresnis. Jei reikės pašalinsiu žmones, kurie trukdys tai laimei skleistis, jaučiuosi puikiai, noriu rėkti iš laimės ir neleisiu, kad visa tai baigtūsi.
Žinau ko man reikia, naujų žmonių, naujų pažinčių. Gal net naujos meilės, bet bent jau kol jaučiuosi gerai, nenoriu grąžinti jausmų į savo vietas. Ir be jų labai gerai jaučiuosi, o teko nemažai pasistengti, kad juos užslopinčiau.
Ah koks nuostabus vakaras, giržiu žiogų čiurškiamą melodiją ir jaučiu rudienio kvapą, jaučiu, kad baigiasi atostogos ir prasidės mokslai, o tada jokiu būtu, negaliu leisti jausmams valdyti širdį, nors paprastai žiemą juk taip ir būna...
Bent kol kas tegu ramybė dengia mano pasaulį ir to užteks.
Be to žinau, kad kai kas manęs nepamiršo, bet nejaučiu nei gailesčio nei meilės jam, kaip ir vienodai... Negaliu išmest iš galvos Žilvino.
Aš jo neprisiminiau, nieko nebuvo. N I E K O. Kol kas jis neegzistuoja.
Taip geriau.

Gintaras, Ernestas, Deivydas, Mantas, Gintarė, Kristina, Arnas ir Aš. Nuostabu.

Kaip kartais gali nervinti žmogus, sunku patikėti bet būna ir taip. Kasdien jaučiuosi vis blogiau ir žinau, kad dėl to kaltas tik tas žmogus. Dar vienas dalykas - jis niekada netesi savo pažadų. Nors nebenoriu gadinti daugiau sau nuotaikos. Ištrinsiu jį iš savo gyvenimo.
Buvo Gintarė ir Kristina, jaučiausi tokia laiminga, jog nenorėjau jog tai baigtūsi. Jos man kaip sesutės, patys brangiausi žmonės, jos niekada nepadarys man taip, kad būtų blogai. Aniptol jos gėrio įsikūnijimas ir visad mane paremia. Ačiū jums mielosios mano.
Buvo nuostabu, iš pradžių vaikščiojom po Kupiškį, tiesiog buvo smagu. Antrą dieną susitikom su pusbroliu, žaidėm ''tiesa drąsa'' kalbėjom ir buvo nesvaikai gera juos vėl pamatyti. Vakaras buvo tobulas. Paskui nuvažiavom prie marių, jie išnuomojo valtį ir mėnesienai šviečiant aštuoniese linksmai paplaukiojom valtimi. Man tai buvo beveik romantiška, nes visai kaip senais laikais sėdėjau prie Ernesto. Vėliau mus nuvežė prie ežero jie nusimaudė, nes vanduo buvo arbatos šiltumo. O visai paryčiais nuvažiavom į mišką ir ten įrengtoje aikštelėje supėmės supynėmis, kalbėjome klausėme muzikos. Mašinoje tilpome visi aštuoni, net juokinga kai pagalvoji, bet juk visada taip būdavo su Gintaru.
Pastebėjau, kad jam patiko Gintarė. Ginatras ir Gintarė, abu liūtai abu tamsūs ir aip para tikrai atrodytų žaviai. Be to mano pusbrolis geriausias vaikinas visoje Lietuvoje, gal pavyks juos supiršti. Juk abiem būtų gerai, abu būtų laimingi, nors jau jie... O mano broliui patiko Kristina. Stebint tai galima buvo žavėtis tuo kas vyko.
Džiaugiuosi, nes tai buvo nuostabiausias vakaras gyvenime.

Feel.. empty.

Jaustis tuščiai ir niekam nereikalingai... Beprotiškai nemalonus jausmas. Norėčiau prasmegti skradžiai geriau, nei jaustis nemylimai.
Pirmiausia mano tėveliai ir brolis. Mama tikrai manęs nemyli, žiūriu į Gintarę ir jos mamą, mama ją apkabina netgi kitiems matant, o ji mano, kad jai daro gėdą... Aš ilgesingu žvilgsniu tai stebėjau, ir norėjau kad mano mama mane kada nors taip apkabintų... Iš jos niekada nesulaukiau nieko panašaus, tik žodžius... Kad visada viską darau ne taip. Net ir dabar verkiu apie tai kalbėdama... Gal ir myli bet niekada to neparodo ir dėl to jaučiuosi tokia vieniša, jog su mama būtent tokie santykiai. Tėtis... Panašu, kad tik jis vienas mane myli, ar blaivus ar girtas visada mane užtardavo prieš mamą ir šiltai apkabindavo, ko mama man niekada nedavė. Meilę, labai nuoširdžią. Todėl, kai apsikabiname, visada verkiam abu... Brolis totali mamos, kopija, mama jį myli labiau nes didžiuojasi tuo jog jis nepanašus į mane. Turbūt nekenčia manęs už tai, jog aš tokia panaši į tėtį. Gal nesijausčiau taip siaubingai, jei mama būtų man kaip mama ir geriausia draugė, bet nuo mažens užvėrė vartus į savo širdį. Iki šiandien jai nieko nenoriu pasakoti apie save, vien todėl, kad jaučiu baimę. Baimę nesupratimo, moralės. Taip norėčiau, kad tėtis negertų, pasilikčiau su juo...
Kita pusė mano draugai. Jie visada meluos kokia aš jiems brangi, kaip manęs jiems reikia. Jie nesupranta, ir negali padėti man, nes yra akivaizdūs savanaudžiai. Net išsipasakot tokiem nenoriu... Vos paklausia, kas man yra jau po kelių sms kreipia kalbą kita linkme. Manau, jei jiem tikrai rūpėtų kas man yra jie domėtūsi labiau, o  ne valgytų skaniausius patiekalus, tada kai aš mirštu iš bado. Jie neturi tolerancijos, jokio supratingumo ir užuojautos. Netgi negali patart, ką man daryt... Tai kas jie po velnių per draugai? Tegu prasmenga, jei jau tokie... Aš jiem padėjau kur kas labiau nei jie man, ir man dėl to negaila. Net jei jaučiuosi sumautai visada padedu, bet vieną dieną visa tai baigsis, kartu su mano gyvenimu, ir kas žino... Gal net labai greitai.
Galbūt toks tėvų ir draugų elgesys veda mane savižudybės link... Galbūt turėčiau su kuo nors pasidalinti tuo ką jaučiu? Tačiau su kuo? Aš dar pagalvosiu...

horrific dream...

Miegojau pakankamai ilgai, kambaryje buvo tvanku ir karšta, o mano smegenys sukūrė baisų, katastrofišką vaizdą...
Sapnavau save kapinėse. Toje visiškai mirtinoje ir net spengiančioje tyloje... Ten aš gyvenau, miegojau, vaikščiojau. Tai neįtikėtina... Su manim buvo mylimas žmogus, ir nors man ten buvo šiurpu aš ten gyvenau. Aplinka nebuvo tokia šiurpi ir gasdinanti, kaip buvo galima įsivaizduoti. Dienos labai šiltos ir saulėtos aplink žydi gėlės ir visai šalia didelė žalia pieva pilna lauko gėlių, kurias aš taip dievinu...  Aplinka visiškai neatrodė gasdinanti, anaiptol labiau raminanti. Man ten buvo gera, šalia manęs mylimas žmogus saugo mane.
Tačiau vieną dieną pamatau ant piko kryžiaus sėdintį velnią (absurdas logiškai pagalvojus) Taigi... Jis man pamerkia akį ir nusišypso pilna pasitenkinimo šypsena.
Po kelių dienų mylimasis miršta... Aš labai išsigąstu nes daugiau nieko neturiu, tačiau šetonas pasiūlo man sanderį. Šlykštų labai šlykštų. Siūlo man permiegoti su kažkokiu vaikinu, arba gauti kažkokių saldainių... (dar didesnis absurdas). Savo pasirinkimo nežinau, nes kaip tik pabudau.
Atrodo viskas labai gražu, bet kai išslysta mylimas žmogus iš rankų, supranti... Kad nedaug liko turi, nors ir nežinai kaip toliau elgtis. Nori atsiplėšti, nors ir labai jo reikia... Jautiesi tuščia, lyg visą gyvenimą paaukojusi tam žmogui, kuris rūpinasi, saugo ir globoja. Jautiesi tuščia ir niem nereikalinga. Jautiesi, kaip nesava...

Tarsi pati būtum mirusi...

''Just smile : ))'' Fuck you off...

Dieve, kaip aš nekenčiu šio pasaulio ir kaip norėčiau, kuo greičiau pranykti...
Žinau aš tas visas nesąmones, kodėl reikia gyventi ir suprantu geriau nei bet kas kitas, bet silpnumo akimirkomis... Kartais nuleidžiu rankas... Tiesiog nebegaliu... Nebegaliu pakelti širdį verenčio skausmo, nuo kurio kas dieną darausi vis silpnesnė ir tikiuosi, jog vieną dieną, kraujas sustings gyslose ir širdis nustos plakti.
Reikia aš galiu suskurti dirbtinę šypseną, ir visi aklai tikės tuo, jog man viskas gerai, tačiau taip nebus, tai tik kaukė pridengti tikriesiems jausmams. Nepasitikiu, niekuo todėl ir nenoriu niekam nieko pasakot apie save. Žinau - nesupras. Tai kam dar kvailai aušint burną?
Įdomu, kas būtų jei mirčiau. Ar kas nors apie mane pagalvotų, po 5 o gal 10... 20 metų? Įdomu ar mane, kas nors myli taip jog verktų kiekvieną naktį, jog negalėjo manęs sustabdyti ir kaltintų save, dėl to jog pražuvau. Manau, jog net mama norėtų to... Gal nebent tėtis mirtų iš sielvarto, nes aš labiausiai mylimas jo vaikas. Galbūt.. Kas žino. Draugai, visi veidmainiai ir tik Gintarei ir Kristinai nuoširdžiai rūpi, kas man yra. Visi kiti, tik kvailos ambicijos aukos, kurias matau kiaurai ir man jų gaila.
Įdomu, kaip atrodytų mano pačios laidotuvės, kurias norėčiau pamatyti, įdomu, kaip atrodytų kitų skausmas ir kaip... kaip viskas būtų. Dažnai apie tai pagalvoju. Bet netikiu, jog pavyks sužinoti, kaip bus iš tiesų.
Nežinau ar apskritai, ką nors turiu čia... Žinau tik, kad esu čia, jog galėčiau padėti kitiems, o kodėl kiti negali padėti man?
Aš jaučiuosi blogai, visada taip jausiuosi, ir nenoriu, kad kas nors išviso kištūsi į mano gyvenimą. Man gerai vienai, nekenčiu visko, geriau būsiu žvėris, bet bent nekentėsiu dėl meilės.
Visa tai mano galvoje, galbūt vieną dieną virs realybe.
Tai priklauso, nuo Tavęs, nuo Jūsų...

I realy want HATE you

I realy want to say you, that I HATE YOU.

Net sunku įsivaizduoti, kaip aš galiu pamilti tokias šiukšles ir nieko vertas atmatas. Man tai skamba kur kas labiau apgailėtinai nei yra iš tiesų. Ir kodėl man taip sunku jį pamiršti? ''Meilė toks nuostabus jausmas, kai tavo širdyje sukyla šilčiausi jausmai ir kai jautiesi laimingas'' Vemsiu nuo tokių frazių. Tikrai pykstu ir myliu vienu metu, bjaurus jausmas, nes tada pradedu nekęsti viso pasaulio. You know... O sunkiausia būti (vaidinti) jo draugę, net gerklę užspaudžia, kai jis prašo padėti susigrąžinti, tai kas prarasta. Akivaizdu, kad mano sapnai pildosi...

Prisiekiu nekęsti, jo kaip tik galėsiu, nepasiduoti silpnumo akimirkoms ir išlikti šaltai ir abejingai, išlikti žiauriai.

Net pačiai juokinga nuo tokių žodžių, žinau, kad tai praktiškai neįmanoma, nekenčiu meilės nekenčio jo ir visų, dėl kurių aš priversta kentėti. Norėčiau, kad jie visi įsikaltų į galvą, nes aš taip lengvai nepalūšiu ir nepasiduosiu.
O tu... Prasmek skradžiai žemę, man tai nerūpės. Dvėsk, pūk ir raitykis iš skausmo man vienodai, tikrai norėčiau, jog amžinai kankintumeisi už tai jog esi toks kvailys. Ir tai tu čia žudykis jei taip nori, neišliesiu daugiau nei vienos ašaros dėl tavęs, tuo labiau kraujo.
Idiotas. Kvailys. Šavalka.
Tik taip galiu tave apibūdinti mielasis.
Žinai, norėčiau, kuo greičiau tavimi nusivilti, nes tokių kvailių kaip tu pilnas pasaulis.
Jaučiuosi geriau, bet esu per daug užsispyrusi, kad atleisčiau už tai jog žeidi mane. Bent įsivaizduoji, kaip man sunku? Nė velnio, nes esi tikrų tikriausias savanaudis, kuriam nerūpi niekas išskyrus patį save. You ' re bullshit. BULLSHIT. Apie tavo sudedamąją dalį net nesivarginsiu ir nešnekėsiu. Tu apgailėtinas, ir man visai negaila tavęs. Nė kiek.

I give you a present. You can feel...

Mano dovanėlė, kurią turiu... Pasakiškai neįtikinamai keista, turbūt man reikia priprasti prie to, jog aš galiu suprasti kitų jausmus ir netgi matyti tai kaip vizijas.
Net pati negaliu patikėti tuo ką jaučiu. Atrodau kaip princesė nužengusi iš keisto spektaklio turinti ypatingų galių...
Iš pražių maniau jog tai tik juokai, arba... nežinau. Tiesiog neįmanomas dalykas, bet vienas žmogus man pasakė, kad mano siela geba palikti kūną ir gelbėti tuos kuriems manęs reikia.
Gal ir tiesa... bet viskas nerealiai atrodo. Aišku, kaip bus vėliau dar pamatysiu, bet esu dėkinga už šią menką dovanėlę ir už gebėjimą kurti. Už kiekvieną menką smulkmeną teikiančią laimę norėčiau padėkoti, kažkam... kas man tai davė.
O dabar jaučiuosi tokia pavargusi nuo gyvenimo, bet su degančiu noru padėti kitiems. Su nerimastim, ir baime bet labai stipriu noru.

Dabar matau, jog tikrai neveltui esu čia...

Dear my Love.

Ar mes žinome, kas yra meilė? Manau, jog tai žino kiekvienas iš mūsų, nes deja gamta sutvėrė mus mylėti. Vieniems meilė nuostabiausias dalykas šiame pasaulyje, kitiems didžiausia kančia. Vieni myli taip, kaip niekada nemylėjo, kiti nežino koks tai jausmas. Taip yra todėl, kad mūsų antroji puselė, laukia kažur, ateina laikas ir mes ją surandame, tik nedidelė dalis žmonių gyvena vieniši.
Klausite ar aš kada nors mylėjau? O taip... Net jei ta meilė ir nebuvo su atsaku, tačiau, tai nuostabiausias jausmas, kokį tik gali žmogus patirti. Mylėjau ir myliu, visada taip bus. Tokie dėsniai, tačiau ką tiksliai aš ir pati negaliu pasakyti. Galbūt aš dar pakankamai jauna, kad suprasčiau kaip būna, tačiau nemažai jau žinau.
Žinau, koks jausmas degti meilės liepsnose. Tarsi gulėčiau žalioje pievoje po žydru dangumi, o aplinkinis pasaulis būtų tiesiog nuostabus, skęsti svajonėse ir laimėje, jausti bučinių saldumą ir apkabinimo šiltumą. Tai tarsi jūra jausmų ne tik neblėstančių, tačiau vis iš naujo prisipildančių vis naujų spalvų ir atspalvių... Tai tyras jausmas, toks kaip krištolas, kuriame atsispindi saulės spindulėliai. Prisirišimas prie žmogaus ir tyla... Mirtina ramybė...
Žinau ir tai ką reiškia verkti kiauras naktis ir nesuprasti, už ką pasaulis toks žiaurus. Liūdesys ir skausmas persipina į pragariškas kančias ir smaugia ašaromis. Norisi neišlysti iš tamsos ir verkti tol, kol siela nors kiek išsivaduos iš bekrasčio skausmo... Iš beprotiškai nemalonaus jausmo.
Atrodo, jog patyriau nemažai? Taip ir yra...
Meilė - medis ant kurio trokšta pasikarti visi.
Nesuradau dar žmogaus iš kurio sklindanti ramybė traukte trauktų, jaučiu tik susižavėjimus žmonėmis, bet ne trauką. prisirišimą ir meilę. Išmokau atskirti jausmus, bent jau man taip atrodo.
Meile, aš rasiu tave... Tik sulauk manęs.

I feel you...

Ką tik supratau, kad esu tokia individualybė, kurios niekur kitur nerasit. Suradau savo dovaną, kurią galiu valdyti, bei naudotis ja.
Aš galiu jausti kitų žmonių jausmus ir būsenas savo sapnuose. Skamba neįtikėtinai keistai ir nors aš pati negaliu tuo patikėti, bet... tai tiesa.
Šianakt sapnavau žmogų, kuris man patinka, bet aš jo niekada nesu mačiusi.
Žiema, lauke sninga mažytėmis snaigutėmis, o aš einu upės ledu jis eina šalia. Aš su plona suknele, basa, einu apsnigtu ledu, man taip gera eiti su juo, jaučiu tokią ramybę... Tokį dvelksmą, kad net nejaučiu šalčio. Jis pasakoja, kaip myli... Prašo manęs padėti susigražinti tą žmogų, kurį myli. Jaučiu gilią baimę ir nerimą, o savyje nusivylimą. Man sunku. Sunku eiti, klausyti, bet aš tyliu ir einu, ledas per plonas ir neatlaiko manęs, aš įlūžtu ir pabundu.

Paklausia, kaip vakar jis jautėsi, o jis atsako, kad jautė nerimą ir baimę.
Aš galiu tai jausti, aš galiu tai suprasti...
Kaip niekas kitas, mano nuojauta nesveikai stipri ir net nežinodama, kokia žmogaus būsena, aš galiu pasakyti kaip jis jaučiasi.

Perlas

Mažas perlas suskilusioj nereikšmingoj kriauklėj
Ir bėgantys žmonės, kurie nemoka matyti.
Praviras langas ties keliu į tolį...
Ir truputis charizmos iš draugo kuris nemoka juoktis.
Jauki šypsenėlė šalia kavos puodelio,
Ir kartkartėm žvilgsnis į veidrodį ant kelių.
Juk to nemato labai skubanrys žmonės...
Gražiai padėto perlo ant dulkėto kelio.

Pyktis su Juo.

Tokia asmenybė kurią labai myliu, bet jis manęs ne. Mes jau daug kartų apie tai kalbėjom, žinau... bet aš per daug užsispyrus, kad jį suprasčiau. Nesuprantu, kodėl jis laiko mane kvaiša, jis laiko mane naivia. Nekenčiu to kaip jis su manim elgiasi, nekenčiu jo gailėsčio dėl visko ir savo silpnumo jam atleisti. Tai toks šūdinas jausmas. Aišku buvo daug ir gražių akimirkų... Bet apie viską nuo pradžių...

2009 vasara. Aš pamačiau jį internete ir labai juo susižavėjau. Susipažinau. Viskas buvo tiesiog puiku, man nesveikai gera su juo bendrauti, suprasti, išklausyti, patarti. Tobula. Mes bendravome taip gana ilgai, kiek daug galėjau gero apie jį pasakyti...

Tačiau vieną dieną prasidėjo bandymai nusižudyti. Nesakau, jog nesuprantu to ar smerkiu tokį elgesį, bet pirmą kartą vos nemiriau iš baimės, kad jis neiškeliautų į kitą pasaulį... Net pati ne kartą dariau tą patį, ir daug... daug verkiau.

Tačiau palaipsniui viskas pasikeitė, aš pripratau prie jo bandymų nusižudyt ir manęs tai jau nebejaudino ypač jei mes būdavome susipykę. Negaliu pasakyt, kad džiaugiausi, nerimavau, kad viskas baigtūsi gerai...

Vieną rytą gaunu sms kurioje ''He's dead'' nesupratusi, ką perskaičiau ėmiau verkti, kaltinti save, kad per mažai juo rūpinausi, kad neatkalbėjau. Rašiau, klausiau bet buvo tyla, mirtina tyla. Man pasidarė silpna, negalėjau net pastovėti, o turėjau eiti į mokyklą, pro ašaras nebemačiau nieko... Mintyse skambėjo žodžiai: ''Jis miręs, daugiau niekada nebepamatysiu jo, daugiau niekada neištaisysiu klaidų kurias padariau''. Buvau pernelyg prie jo prisirišusi, ir net jei atrodė, kad man visviena kas jam nutiks tai nebuvo tiesa, nes aš jį mylėjau, mylėjau labai stipriai, kaip draugą, kaip kažką labai artimo...

Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo melas, bet man nepalengvėjo, nelengva ir šiandien. Nežinau ką daryčiau jei jo netekčiau, nors ir pykstu, nors užsispyrimas stipersnis už viską, bet myliu, labai myliu ir nenoriu prarasti... Tokių žmonių, kaip jis nėra ir nebus. Nemoku kalbėti apie jį bjauriai, net pykti ilgai ant jo negaliu, nes turiu jam už daug ką padėkoti. Jis žino tai.

O prieš 5 min aš ant jo buvau supykusi...

Come to my life.

Taip sunku priprasti prie kitų, o ypač prie savęs. Per sunku, ką nors suvokti, kai nesuprantu pati savęs. Sąmyšis manyje, jausmai kurių nėra ir visas pasaulis skęsta mano mintyse...


Per daug paprasta išbraukti viską, kad ir kaip kartaktėm norėčiau to.


Nerandu tinkamų ženklų, žodžių kuriais galėčiau apsakyti kaip jaučiuosi.
Nejaučiu daugiau nieko, tik ašarų sūrumą, ir veriantį širdies skausmą. Nors man sako, kad elgiuosi taip kaip turėčiau, tačiau... Kažkodėl jaučiu kad ne.
Nebetikiuo niekuo, nepasitikiu. Bijau. O ko aš ir pati nežinau... Jaučiuosi keistai. Taip kaip visada, taip kaip niekada...